|
|
|
Kokiais atvejais galima viešai kalbėti apie asmens sveikatos būklę
„Pajūrio naujienų“ laikraščio redakcija sulaukė klausimo, kokiais atvejais gydymo įstaiga gali komentuoti paciento sveikatos būklę susidarius konfliktinei situacijai: tarkim, kai pacientas, nepatenkintas suteikta gydymo paslauga, nori apie tai kalbėti viešai, dažniausiai – per žiniasklaidą, pats pasipasakoja situaciją, tačiau susisiekus su gydymo įstaiga, ši iš esmės daugeliu atvejų situacijos nekomentuoja, teigdama, jog saugo paciento duomenis. „Ar man, kaip pacientui, pakanka žodžiu pasakyti, kad medicinos įstaiga gali komentuoti mano sveikatos būklę, ar vis dėlto turiu raštu pateikti prašymą, arba sutikimą, kad gydymo įstaiga gali tai daryti, tai yra kalbėti apie mano sveikatą“, – klausė skaitytojas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).
Situaciją „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo Dovilė Urnikienė, Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos valdybos narė, advokato padėjėja:– Esmines sąlygas, kada ir kaip sveikatos priežiūros įstaigos ir gydytojai gali žurnalistams atskleisti paciento duomenis apie sveikatą, nustato trys skirtingi teisės aktai: Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), Lietuvos Respublikos pacientų teisių žalos sveikatai atlyginimo įstatymas ir Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodeksas. Teisine kalba asmens duomenų perdavimas kitiems asmenims – šiuo atveju žurnalistams, yra laikoma viena duomenų tvarkymo formų, o duomenų tvarkymas gali būti teisėtas tik tada, kai jis visų pirma atitinka BDAR numatytus reikalavimus. BDAR įpareigoja valstybes nares suderinti teisę į asmens duomenų apsaugą ir teisę į saviraiškos ir informacijos laisvę, įskaitant ir duomenų tvarkymą žurnalistikos tikslais, tačiau praktikoje žurnalistams kyla sunkumų, kadangi pasitaiko, kad institucijos atsisako suteikti prašomus duomenis, motyvuodamos pareiga užtikrinti asmens duomenų apsaugą. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba kartu su Mykolo Romerio universitetu yra parengusios Informacijos teikimo gaires žiniasklaidos ir viešojo sektoriaus atstovams (toliau – Gairės), kuriose numatyta, kad valdžios institucija, gavusi žurnalisto užklausą pateikti institucijos turimą informaciją, kurioje esama asmens duomenų, visais atvejais turi atlikti asmens duomenų apsaugos ir teisės į saviraiškos ir informacijos laisvę suderinimo testą (balanso testą), susidedantį iš trijų žingsnių: 1) įsitikinti, kad duomenų prašoma žurnalistikos tikslais, o ne dėl asmeninių, komercinių ar kitokio pobūdžio tikslų; 2) įsitikinti, kad informacijos teikimo prašymą pateikė tinkamas subjektas, t. y. žurnalistas ar kitas viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas; 3) įsitikinti, kad prašoma pateikti informacija yra būtina siekiant teisėto tikslo. Paskutinis kriterijus yra preziumuojamas, nes kitaip valdžios institucijoms būtų suteiktas savotiškas spaudos cenzūros įrankis. Vis dėlto yra išimtis – tai atvejai, kai prašoma specialių kategorijų asmens duomenų, o duomenys apie sveikatą ir yra laikomi būtent tokiais. Taigi Gairėse nurodyta, kad specialių kategorijų duomenis galima perduoti žurnalistams tik šiais atvejais: 1) jei asmuo yra davęs aiškų sutikimą tuos duomenis perduoti žurnalistams; 2) jei tai yra duomenys, kuriuos pats asmuo jau yra akivaizdžiai viešai paskelbęs; 3) jei žurnalistas pateiktų argumentų, kad tvarkyti šiuos duomenis būtina dėl itin svarbaus viešojo intereso priežasčių. Tokiu atveju žurnalistas turėtų pateikti išsamius įrodymus, kodėl prašomi duomenys reikalingi ir kuo jie tokie reikšmingi, kad visuomenės interesas žinoti nusveria asmens teises išsaugoti privatumą. Taigi sveikatos duomenų tvarkymui dėl labai asmeniško duomenų pobūdžio yra taikomi griežti reikalavimai. Paminėtina, kad BDAR sveikatos duomenis bei kitus specialių kategorijų duomenis (duomenys, atskleidžiantys rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją, taip pat genetiniai duomenys, biometriniai duomenys) tvarkyti apskritai draudžia, išskyrus tam tikras išimtis, tarp kurių yra ir minėtas atvejis, kai duomenys tvarkomi turint asmens sutikimą. Kalbant apie tai, koks gi turėtų būti sutikimas tvarkyti asmens duomenis, pastebėtina, kad BDAR nereikalauja būtinai rašytinės sutikimo formos. Vis dėlto kitokiu būdu duomenų valdytojui būtų sunku įrodyti, kad asmuo tikrai buvo davęs sutikimą kažkam perduoti jo asmens duomenis. Esant reikalui, pagrįsti, kad asmuo tokį sutikimą buvo davęs, pareiga tenka būtent duomenų valdytojui. Be to, BDAR kelia tam tikrus reikalavimus sutikimui tvarkyti asmens duomenis: sutikimas turi būti duotas laisva valia, vadinasi, nepatiriant jokio psichologinio spaudimo, raginimo, nejaučiant grėsmės, kad galima sulaukti neigiamų pasekmių to sutikimo nedavus. Taip pat asmuo, duodantis sutikimą, turi būti aiškiai informuotas, kokie duomenys, kokiems tikslams bus naudojami, jam ši informacija turi būti pateikta lengvai suprantama forma, aiškia ir paprasta kalba. Dar vienas svarbus niuansas – asmuo savo sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis gali bet kada atšaukti. Grįžtant prie klausime pateiktos konkrečios situacijos, pažymėtina, kad gydymo įstaigos, palyginus su kitomis valdžios institucijomis, susiduria su papildomais apribojimais, susijusiais su asmens duomenų perdavimu kitiems asmenims. Visų pirma, duodamas sutikimą asmuo, turi aiškiai žinoti, kokie konkretūs jo asmens duomenys bus perduoti žurnalistams. Iš anksto apibrėžti šios informacijos mastą, nuspėti, kiek plačiai apie situaciją norės sužinoti žurnalistas, nėra lengva, gali susidaryti situacija, kad paaiškinant, pavyzdžiui, vienos ligos komplikacijos priežastis, prireiks atskleisti ir kitas paciento turimas ligas ar sutrikimus, turėjusius įtakos sveikatos būklei. Iš anksto susitarti su pacientu, kiek jo asmens sveikatos kortelės puslapių gydytojas galės atskleisti per interviu, ne visada įmanoma. Kita vertus, ir pats pacientas, emocijų įkarštyje sutikęs, kad gydytojas paviešintų jo asmens duomenis, vėliau perskaitęs publikaciją ir pamatęs atskleistų duomenų apimtį, gali suprasti, kad ne viską galėjo įvertinti, ypač – jei dėl paviešintos informacijos vėliau sulaukė kokių nors neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, darbdavys suabejojo jo fizinėmis galimybėmis atlikti darbo funkcijas. Taigi tai galėtų sukelti naujų priešpriešų tarp paciento ir sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) gydytojo. Antra, gydytojai yra saistomi pareigos išlaikyti paciento paslaptį ir tai padaryti juos įpareigoja ne tik Hipokrato priesaika, tačiau ir teisės aktai. Lietuvos Respublikos pacientų teisių žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nurodyta, kad visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia netgi ir po paciento mirties. Be to, šis įstatymas sutikimui kelia griežtesnius reikalavimus, negu BDAR, nes numato, kad konfidenciali informacija gali būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyti tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai, išskyrus atvejus, kai pacientas medicinos dokumentuose yra pasirašytinai nurodęs, koks konkretus asmuo turi teisę gauti tokią informaciją, taip pat tokios informacijos teikimo mastą ir terminus. Taip pat šiame įstatyme numatyta, kad, užtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerovė yra svarbesni už visuomenės interesus. Saugoti paciento paslaptį yra vienas svarbiausių gydytojų profesinės etikos principų. Pavyzdžiui, Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekse yra nustatyta, kad „Gydytojas neturi komentuoti konkretaus paciento sveikatos būklės viešumoje. Išimtiniais atvejais, kai gydytojo pagrįstu įsitikinimu yra būtina viešai pareikšti nuomonę dėl konkretaus paciento sveikatos būklės, gydytojas negali atskleisti daugiau informacijos, nei viešai yra pateikęs pats pacientas“ (13 straipsnis). Šios ir panašios nuostatos paprastai būna perkeltos ir į sveikatos priežiūros įstaigų profesinės etikos kodeksus ar kitus vidaus (lokalinius) teisės aktus. Taigi apibendrinant, pasakytina, kad net ir turint rašytinį paciento sutikimą teikti jo sveikatos duomenis žurnalistams gydytojus riboja griežčiausius standartus nustatantys profesinės etikos reikalavimai, teikiantys pirmenybę paciento paslapties saugojimui.
|
|
