|
|
|
Karo gydytojas dukart įveikė vėžį
Keturiasdešimt metų Aleksandras Jočbalis dirbo karo gydytoju: sovietinėje armijoje jis užsitarnavo papulkininkio, o Lietuvos kariuomenėje – pulkininko leitenanto laipsnius. Įgyta patirtis ir žinios padėjo ir pačiam anksti suprasti savo ligą: vyras net dukart sirgo vėžiu - prostatos bei žarnyno - ir sėkmingai abu įveikė.
Svarbu nepavėluoti 73-jų A.Jočbalis pasakojo, jog pirmąkart vėžys jam buvo diagnozuotas prieš penkerius metus: „Kai sužinojau diagnozę, pusę dienos rimtai apmąsčiau gyvenimą. Po to susiėmiau – privalau gydytis. Buvau optimistas: liga laiku pastebėta, vos pajutus, kad organizme kažkas negerai“. Ir antrąkart, prieš dvejus metus, A.Jočbalis, pajutęs negalavimo simptomus žarnyne, suskubo kreiptis į medikus. Abu sykius vėžys jam buvo diagnozuotas dar pirmoje ligos stadijoje. Pirmąsyk buvo taikyta spindulinė terapija, antrąkart operuotas žarnynas. „Su žymiausiu Lietuvos hematologu, nuo Vydmantų kilusiu gydytoju Romu Jurgučiu daug diskutuodavome apie šią klastingą ligą. Mano pavyzdys parodo, kad išgydžius vieną vėžį, kitas po kurio laiko gali atsirasti jau kitame organe“, - kalbėjo medikas. Šiandien buvęs gydytojas lanko Kretingoje susibūrusią onkologinių ligonių grupę ir pastebi, kad vyrų joje tesimato vos vienas kitas. „Vėžys dažniausiai pakerta vyrus, nes jie pas medikus ateina jau pavėluotai, kai liga būna įsisenėjusi, ir gydytojas padėti jau nebegali. Nežinau, kodėl vyrų tokia prigimtis ir mąstysena, bet savo sveikata jie tesirūpina menkai. O iš tiesų nereikėtų delsti: negailėti sveikatai pinigų ir ieškoti sau tinkamiausio gydytojo“, - pašnekovas rėmėsi savo patirtimi. A.Jočbalis sakė gerai žinąs, jog tarp medikų yra visokių žmonių: vieni supratingi, o kiti – grubūs. Pastarieji pasišaipo iš pacientų: jei atėjai, tai gal tau jau ir stoma įvesta. Girdi, vyras iš stuomens ir liemens, o ateina ligų ieškoti. Jeigu žmogus jautresnis, tokias pašaipas paima į širdį, ir pas gydytojus nebeina tol, kol liga jo visiškai nesuriečia. „Žmogus turi suvokti, kad jo sveikata – tai ne gydytojo reikalas. Jei netinka vienas gydytojas, ieškok kito, eik, važiuok, tik nenuleisk rankų“, - optimistiškai nuteikinėjo vyras. Šiandien A.Jočbaliui yra diagnozuotas ir širdies ritmo sutrikimas. Tačiau jis tvirtino, jog, įsiklausant į savo organizmą ir tinkamai vartojant vaistus, galima gyventi visavertį gyvenimą. Karo gydytojas – ne savo noru A.Jočbalis, 1959 m. Kauno medicinos instituto studentų laidos absolventas, išsyk pateko į karinę tarnybą. „Nebuvo pasirinkimo. Liepė pasirašyti, kad savo noru išeiname tarnauti. Antraip nebūtume gavę gydytojo diplomo, tik felčerio. Iš 14 į tarnybą pašauktų studentų pusė išsisuko: kas apsimetė psichikos ligoniais, kas rado kitokių priežasčių, - prisiminė pašnekovas. – Pirmus tarnybos metus norėjosi bėgti iš to „klondaiko“, paskui apsipratau. Laimei – nepakliuvau, kaip kiti, į Tolimuosius Rytus, ar į artimąjį užsienį. Likau tarnauti Lietuvoje. O po to gyvenimas susiklostė taip, kad tarnyboje likau iki pat pensijos“. Vyras kalbėjo, jog keliavo iš vieno dalinio į kitą: Jonava, Kaunas, Telšiai, vieneri metai Estijoje. Dirbo kariuomenės gydytoju bei administracinį darbą. 1973 m. A.Jočbalis pradėjo dirbti Klaipėdos karo ligoninėje gydytoju dermatovenerologu. Paskutinius trejus metus iki pensijos, 1994-1997-aisiais, jis dirbo Lietuvos kariuomenės Klaipėdos dragūnų batalione medicinos tarnybos viršininku. Per kelis dešimtmečius darbo kariuomenėje gydytojui teko patirti visokių netikėtumų: nesyk konstatuoti nusišovusių kareivių ar karininkų mirtį bei gydyti susižalojusius kareivius. Itin globodavo jaunus kareivius, kenčiančius nuo „diedovščinos“: ilgai slaugydavo ligoninėje, iš savo pinigų nupirkdavo ir jiems reikalingų vaistų. Kai dirbo dermatovenerologu, didžiausios kareivių ir karininkų bėdos būdavo kojų grybelis ir sifilis. „Jei nustatydavai venerinę ligą, turėdavai surasti ir „gegutę“. Tesurasdavome tik 30 proc. kareivių užkrato nešiotojų, o karininkų – apie 60-70 proc. Karininkai dažniausiai būdavo vedę: net jei jų žmona dar nebūdavo užkrėsta, gydydavome ir ją profilaktiškai. Kildavo įvairių skandalų šeimose, karininkus bausdavo vyresnybė. Dažnai tekdavo toms šeimoms pabūti ir psichologu“, - apie savo darbo specifiką pasakojo A.Jočbalis. Vyras prisiminė ir kuriozišką atvejį: kariuomenėje tarnavo klounas - kai jam skaudėdavo, jis juokdavosi. Tai turi mokslinį pagrindą: juokas išskiria hormonus, kurie numalšina skausmą. Klounas, be abejo, to nežinojo - juokas jį apimdavo instinktyviai. Kasmet - klasės susitikimai Į Kretingą A.Jočbalis su žmona Ona atsikraustė prieš dvejus metus iš Birštono, kuriame buvo įsikūrę po pensijos. Išėjęs į užtarnautą poilsį gydytojas ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos: Prienų ligoninėje jis įkūrė Sąjūdžio grupę, buvo jos pirmininkas. Aleksandras buvo ir Birštono sveikuolių klubo pirmininkas. Tačiau šeimą ilgainiui vėl traukė pajūris, Klaipėda, kurioje gyvena abu vaikai – sūnus Saulius ir dukra Rūta. Į Kretingą A. ir O.Jočbalius atvedė atsitiktinumas: Birštone jie gyveno tame pačiame name ir vienoje laiptinėje su pranciškono brolio Bernardo tėvais. Brolis Bernardas ir pagelbėjo jiems susirasti butą Kretingoje, buvusiame „kremlinės“ name. Nors Kretingoje jau apsiprato, tačiau pažįstamų šiame mieste įgijo nedaug. Visi draugai likę jaunystės miestuose. Aleksandrą džiugina tai, kad vasarą vėl susitiks su savo vaikystės ir mokslo draugais: jų, 1953-ųjų laidos, Jonavos vidurinės mokyklos vienuoliktokų klasė unikali Lietuvoje tuo, kad ligi šiol kasmet teberengia susitikimus. „Iškart po mokyklos baigimo susitikdavome kas dvejus, po to – kas penkerius metus. Bet po vieno klasioko mirties, jau 18 metų susitinkame kiekvieną vasarą. Pernai atsisveikinome su klasės draugu, žinomu kino operatoriumi Zacharijumi Putilovu. Pirmiausia užsakome šv. Mišias už mirusius klasiokus, po to prasideda šventė su „žentais ir marčiomis“, - taip vadiname savo klasiokų vyrus ir žmonas“, - puoselėjamomis bendra-klasių susitikimo tradicijomis pasidalijo pašnekovas.
Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
|
|
