Muziejus pasirūpino Paulinos Mongirdaitės kolekcija

Paulina Mongirdaitė – ryški asmenybė Lietuvos fotografijos pasaulyje. Iki šiol žavimės jos paliktomis grafų Tiškevičių nuotraukomis, senosios Palangos vaizdais, miestiečių ir poilsiautojų portretais, peizažais. Nors ši fotografė didžiąją gyvenimo dalį gyveno ir kūrė Palangoje, tačiau jos pavardė gerai žinoma visoje šalyje.

Palangos kurorto muziejaus rinkiniuose saugoma negausi, bet unikali Paulinos Mongirdaitės – atvirukų leidėjos ir pirmosios Lietuvoje fotografės moters – fotografijų ir atvirukų kolekcija, kuriai daugiau nei šimtas metų.

Bėgant laikui vertybės prarado pirminę išvaizdą, daugumai iškilo grėsmė sunykti. Artėjant 100-osioms fotografės mirties metinėms, kurios bus paminėtos kitų metų lapkričio 5 d., muziejininkai nori šią unikalią kolekciją pristatyti visuomenei.

Šiais metais Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė finansavo muziejaus parengtą projektą „Paulinos Mongirdaitės rinkinio restauravimas ir konservavimas“, kurį vykdant restauruotos ir konservuotos labiausiai laiko pažeistos kolekcijos vertybės: 9 fotografijos ir 18 atvirukų.

P. Mongirdaitė gimė 1865 m., bajorų Mongirdų šeimoje, Raseinių apskrityje. Mergina su tėvais Palangoje įsikūrė apie 1885 m. Šeima buvusioje Mėmelio (dab. Vytauto) gatvėje, šalia senosios Palangos vaistinės, įsigijo žemės sklypą su dviem namais. Ji buvo išsilavinusi, mokėjo tris užsienio kalbas: lenkų, prancūzų, rusų. Mėgo siūti, siuvinėti, gražiai piešė. Kurdavo atminimų albumėlius, miniatiūras su Palangos vaizdais.

Besisvečiuodama pas seserį Varšuvoje (Lenkija), P. Mongirdaitė mokėsi fotografijos meno. Kretingos muziejaus vyriausioji muziejininkė istorikė Jolanta Klietkutė, tyrinėjanti fotografės biografiją, mini, kad 1889 m. savo namuose atidarė pirmąją meninės fotografijos ateljė Palangoje. P. Mongirdaitė turėjo du fotoaparatus: mažesnį ir didesnį, kurie buvo statomi ant trikojų. Pati gamino chemikalus, reikalingus nuotraukų ryškinimui. Dažnai į pagalbą samdydavo vietinius gyventojus.

XIX a. pab.–XX a. pr. fotografė moteris buvo retas reiškinys. Iki P. Mongirdaitės atvykimo į Palangą mieste fotografo nebuvo. Kartais jis atvykdavo iš Telšių. Fotografijų reikėdavo ilgai laukti, kol jas atsiųsdavo paštu. Gal dėl to, kad mieste nebuvo fotografo, o gal dėl savo nuoširdaus bendravimo ir sugebėjimo fotoateljė sukurti jaukią atmosferą, P. Mongirdaitė greitai pritapo prie vietos bendruomenės.

P. Mongirdaitė įamžindavo poilsiautojus, darė portretines, grupines nuotraukas. Ji fotografavo ne tik savo fotoateljė, bet ir vykdavo pas žmones, įamžindavo dvarus, didikų šeimas. Iki pažinties su P. Mongirdaite grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) fotografą atsiveždavo iš Klaipėdos, tačiau, pamatęs jos gebėjimus, pasiūlė tapti jų šeimos fotografe. Labiausiai P. Mongirdaitė mėgo fotografuoti gamtą: Baltijos jūrą, pajūrį, pušis, saulėlydžius. 1911 m. dalyvavo Lvove Ukrainoje įvykusioje parodoje, kurioje buvo apdovanota sidabro medaliu.

XIX a. antroje pusėje išpopuliarėjusi antropologinė fotografija – žanras, perteikiantis žmogaus rasę, kilmę, buitį – paskatino P. Mongirdaitę fotografuoti savo krašto žmones, aprangą, gyvenimą. Tuo metu fotografuodama ji atliko kraštotyrinį darbą, kuris įgavo dar didesnę prasmę prabėgus šimtmečiui.

Palangos kurorto muziejuje saugoma P. Mongirdaitės fotografijų ir atvirukų kolekcija yra unikali ir reikšminga Palangai. Per ilgą laiką šias vertybes paveikė fiziniai ir cheminiai procesai. Norint sulėtinti vertybių neigiamus pokyčius, reikėjo laiku jas konservuoti ar restauruoti. Muziejininkai, atrinkę 27 blogiausios būklės P. Mongirdaitės fotografijas ir atvirukus, perdavė į restauratorės Gabijos Gužaitės rankas.

Muziejinės vertybės buvo nešvarios, dėmėtos, popieriaus paviršius dulkėtas. Daugelio fotografijų ir atvirukų kampai sudilę, popierius suplonėjęs, porėtas, sulankstytas. Vaizdinės pusės danga apsitrynusi, vietomis nublukę dažai, o kai kurių vertybių nugarinė pusė nusėta bakterinės kilmės rusvių dėmėmis.

Pasak restauratorės G. Gužaitės, pradedant restauravimo ir konservavimo darbus, labai svarbu pirminis dokumento ištyrimas, tikslus darbų planas. Pirmiausia vertybės buvo fotografuojamos – žvelgiant į fotografijas galima pamatyti, kaip keitėsi fotografijos ir atvirukai per restauravimo ir konservavimo procesą. Fotografijų ir atvirukų paviršių dengiančios dulkės, purvas, apnašos buvo nuvalytos švelniu šepetėliu, prilipę vabzdžių ekskrementai, seni klijai nukrapštyti skalpeliu, nepažeidžiant vertybių. Vienas atvirukas turėjo ryškias, įsisenėjusias mėlyno rašalo dėmes, kurios buvo valomos rūgšties tirpalu. Atvirukai, kurie neturėjo rašalo įrašų ir atspaudų, plauti šalto vandens vonelėje. Vanduo ištirpina nešvarumus ir rūgštis, susikaupusias popieriaus pluošte. Restauratorė akcentavo, kad rūgštingumas yra viena svarbiausių popieriaus irimo priežasčių. Tolimesnėje eigoje fotografijų ir atvirukų popierius buvo šarminamas, vėliau įsotintas klijų tirpalu, vertybės sutvirtintos ir išdžiovintos tarp gelumbės lentų. Fotografijų ir atvirukų vaizdinės dalies pažeidimai buvo retušuojami pieštukais, pastele. Tolimesniam ilgalaikiam saugojimui kiekvienai fotografijai ir atvirukui restauratorė pagamino aplankalą iš pergamentinio popieriaus.

XIX a. pab.–XX a. pr. fotografavusi P. Mongirdaitė kėlė ne tik susižavėjimą, bet ir nuostabą. Lietuvoje fotografų vyrų buvo mažai, o moterų išvis nebuvo. Net ir praėjus beveik 100 metų po fotografės mirties, jos kurtos fotografijos ir atvirukai neprarado savo vertės – fotografės palikimas yra svarbus pažinimo šaltinis visuomenei: muziejininkams, istorikams, akademinei bendruomenei, palangiškiams ir visiems, besidomintiems senąja fotografija, Palangos istorija.

Gintarė BERTULĖ

Palangos kurorto muziejaus muziejininkė

• Rašyti komentarą (0)