|
|
|
Kai šunys – ne tik ištikimi draugai, bet ir gydytojai
Dažnas intuityviai jaučiame, kad gyvūnai susirgus ramina ir savaip guodžia, tačiau tik palyginus neseniai juos pradėta pasitelkti pagalbinio gydymo tikslais: vis populiaresnės tampa delfinų, žirgų, o ypač – šunų terapijos. Šunų terapiją, arba kaniterapiją (lotyniškai „canis“ – šuo, terapija – gydymo būdas) viena pirmųjų Lietuvoje išvien su bendraminčiais savanoriais ėmė taikyti Iveta Šikšniuvienė, šiandieną vadovaujanti Kaune įkurtam Kaniterapinės pagalbos centrui. Darbas siejasi su pomėgiu ir savanoryste Socialine darbuotoja Lietuvos sveikatos mokslų universitetinės ligoninės Kauno klinikose dirbančiai I. Šikšniuvienei tiesioginis darbas siejasi su pomėgiu ir savanoryste Kaniterapinės pagalbos centre. Šio centro savanoriai kartu su savo augintiniais yra kviečiami ir itin laukiami jos tiesioginėje darbovietėje – Kauno klinikose, ypač Vaikų onkologijos skyriuje, Onkologijos ir hematologijos klinikoje, Psichiatrijos klinikos vaikų ir paauglių sektoriuje, taip pat Neonatologijos klinikoje, kur motinos slaugo neišnešiotus kūdikius. Kaniterapinę pagalbą teikiančios savanorės yra kviečiamos atvykti ir į kitus šalies miestus – ligonines, dienos centrus, senelių namus. Jos – gana dažnos viešnios ir Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje, viena savanorių šiuo metu gyvena Plungėje ir dažnokai apsilanko ne tik pas onkoligonius, bet ir senelių namuose, Palangos socialinių paslaugų centre. „Nors esame savanorės, tačiau profesionaliai teikiame sertifikuotas paslaugas. Mūsų šunys yra testuoti – anksčiau savanorius ir jų augintinius apmokydavo treneriai iš Italijos ir Austrijos, dabar jau mūsų centro dvi merginos išsilaikė kvalifikacijos egzaminus ir yra sertifikuotos šunų trenerės, dabar apmoko kitus“, – kalbėjo I. Šikšniuvienė. Šuo – puikus motyvatorius Paprašyta papasakoti apie kaniterapijos poveikį ligoniams, I. Šikšniuvienė sakė, kad neužtektų ir dienos pokalbio šia tema. Visgi ji akcentavo, kad, visų pirma, gyvūnas padeda sukurti psichosocialinę erdvę sergantiems ar neįgaliems vaikams: jie pasijunta laisvai, trykšta geros jų emocijos, kurios padeda sveikti. Taip pat vykdoma pažintinė-edukacinė veikla, kai vaikai mokosi, kaip elgtis su gyvūnu, susidraugauti su juo. „Šuo yra labai geras motyvatorius, atliekant tam tikrus veiksmus. Gelbstint šuniui, galima atlikti įvairiais užduotis, priklausomai nuo ligos ir negalios pobūdžio, iš anksto aptarus su specialistais – logopedu, kineziterapeutu, psichologu. Tarkim, vaikui su autizmo sutrikimais kaniterapija pagelbsti įveikti raidos sutrikimus, išmokti skaičiuoti. Vaiko autisto vienu metu negalima lavinti kelių dalykų, nes jam per sudėtinga įsisavinti, todėl programą būtina suderinti iš anksto“, – pasakojo kaniterapijos žinovė. Jeigu einama į socialinius dienos centrus, šuo dirba kartu su kineziterapeutu: tarkim, fiziškai neįgalus vaikas nenori atlikti pratimų, tačiau pamatęs, kaip tai atlieka jo bičiulis šuo, su kuriuo jau būna susidraugavęs, jis noriai atkartoja pratimus. Senyvus žmones globojančiose įstaigose gyvūnai labiau būna laukiamais draugais, sukeliančiais jiems gerų emocijų, prisiminimų.
Savanorės širdis skirta gyvūnams Šiuo metu Kaniterapinės pagalbos centre, sakė Iveta, dirba per 20 savanorių su savo augintiniais, šie nebūtinai turi būti veisliniai. „Buvo viena labai miela kalytė, kurią šeimininkė paėmė iš prieglaudos, daug su ja dirbo, ir ši tapo tikra ligonių bičiule“, – patikino pašnekovė. Jų centras – ne pelno siekianti organizacija, yra kintanti: vieni ateina savanoriauti, kiti išeina, keičiasi ir augintiniai. Kaipgi ji pati atėjo į šią sritį? „Esu baigusi Veterinarijos akademiją ir gyvūnai visą gyvenimą buvo mano meilė, mano širdis skirta jiems. Pati pradžia buvo neprofesionali ir labiau panėšėjo į avantiūrą: 2012-aisiais, kai dirbau KIKA tinklo atstove ir kuravau pasienio rinktinės, policijos komisariatų atstovus, dirbančius su tarnybiniais šunimis, mane pakvietė Kauno M. K. Čiurliono „Lions“ klubas, kuris globojo senelių, vaikų globos įstaigas. Galvojau – kuo gi aš galiu būti naudinga jiems, pakviečiau į šias įstaigas šeimininkus su jų augintiniais, pamačiau teigiamas žmonių emocijas. Tokia veiklos pradžia, kuri ilgainiui išsigrynino – išaugo bendraminčių būrys, su kuriais 2014 m. įkūrėme savanorišką Kaniterapinės pagalbos centrą“, – pasakojo I. Šikšniuvienė. Pati ji, atviravo, šiuo metu neturi jokio savo augintinio, kai prieš 5-erius metus į „vaivorykščių šalį“ iškeliavo jos numylėtinis. Tačiau juokavo esanti „baba“ visiems bičiulių šunims, kai jų šeimininkams prireikia kur nors išvykti – visus juos priglaudžia savo namuose. --- Kaniterapija – (alternatyvus ar pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti.
|
|
