|
|
|
Vaikų tantrumai – iššūkis tėvams ir aplinkiniams
Ne vienas šeimoje yra susidūręs su vaikų kaprizais, „ožiais“, nepaaiškinamais pykčio priepuoliais. Šis elgesys turi ir mokslinį pavadinimą – tantrumai, kuriuos Kretingos rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva įvardino kaip išsireguliavusią vaiko būseną. – Kas vyksta, kai vaiką ištinka pykčio priepuoliai? – Pykčio priepuoliai registruojami ne tik emociniu ir kognityviniu lygiu, bet taip pat ir fiziniu bei neurologiniu. Siekdama paaiškinti sudėtingas vaikų būsenas, tėvams dažnai naudoju 3-jų aukštų pavyzdį. Mūsų smegenys, vaizdžiai tariant, yra iš 3 dalių: reptilijos smegenų, kurios atsakingos už primityviausius mūsų gebėjimus ir išlikimą; II aukšte turime emocines smegenis, kurios fiksuoja mūsų emocijas, siekia tikslų arba nori kažko išvengti; III aukštas – protingosios smegenys, iš esmės kaktinė smegenų skiltis, išskirianti mus nuo gyvūnų – kai ši sritis aktyvi, mes galime save valdyti, kaupti patirtį, racionaliai mąstyti ir priimti geriausius mums sprendimus. Vaikas, patiriantis tantrumą, yra žmogus reaguojantis su savo pirmykštėmis smegenimis, kurios jį skatina pulti, bėgti arba sustingti. Svarbiausia, kad tai nėra valingas vaiko pasirinkimas išvesti tėvus ar pedagogus iš proto – milžiniškas pyktis yra fiziologinė būsena, kai vaiko pulsas smarkiai pakyla, kvėpavimas padažnėja, smarkiai dirba ir jo vegetacinė sistema – jis prakaituoja, smarkiai susiaurėja matymo laukas, vaikas nepraranda klausos, tačiau praktiškai tuo metu negirdi jokių žodžių. Tai ne šiaip pyktis... Tai pyktis, baimė, emocinis skausmas ir siekis išgyventi viename. Tai yra ypač sudėtinga ir energiją eikvojanti būsena ne tik mums, tėvams ar pedagogams, o kaip tik mažiems vaikams. – Ar visi tantrumai vienodi, kai kalbame apie vaiko amžių? – Pykčio priepuolių būna įvairių dydžių ir formų. Tai gana dažnai sutinkamas reiškinys, ypač tarp vaikų iki 3 metų. Priepuoliai ištinka ne todėl, kad tėvai blogai juos auklėja, o todėl, kad mažas žmogus vis dar ugdosi savo komunikacijos, socialinius ir emocinius gebėjimus. Ir tantrumai šiame raidos etape yra tam tikras bendravimo būdas, siekiant pasakyti, ko nori ar nenori, ir taip daryti įtaką aplinkai. Vėlesniame amžiuje, vaikams atrandant vis daugiau būdų išreikšti savo jausmus ir mintis, šios nereguliuojamos būsenos retėja. Tačiau tikrai negalima pasakyti, kad, tarkim, sulaukus 10 metų tantrumai išnyksta. Kadangi mes kalbame apie išsireguliavusią nervų sistemą, ši būsena gali ištikti bet kuriame amžiuje. Kartais vaikų tantrumai iššaukia ir tėvų tantrumus. – Kas turi įtakos tantrumams atsirasti? – Pyktis, kaip ir bet kuri kita emocija, neatsiejamas nuo vaiko temperamento, nes pastarasis lemia, kaip greitai ir kaip stipriai mes reaguojame į tam tikrus pokyčius aplinkoje, jausmų bangas viduje. Taip pat tantrumai kur kas dažniau stebimi elgesyje tų vaikų, kurie iš esmės yra pavargę, nemiegoję, alkani, perstimuoliuoti ekranų. Taip pat dažnų tantrumų priežastimi galime laikyti ir nesaugią aplinką, kurioje vaikas auga, ar aukštą streso lygį gyvenime. Reikšmingai dažniau įsiūčio priepuoliai ištinka vaikus, kurių šeimose vartojamas alkoholis, stebimas smurtas. Dar viena jautri kategorija – vaikai, kurie turi kitaip funkcionuojančias smegenis ir ypač jautrią nervų sistemą. Pavyzdžiui, autistiškas vaikas, kuris turi sensorinės integracijos sunkumų, nors gyvena ypač saugioje ir atliepiančioje šeimoje, gali patirti kur kas dažniau tantrumų negu smurtaujančioje aplinkoje gyvenantis mažametis. Noriu akcentuoti, kad tantrumai vaikystėje– jokiu būdu nėra sutrikimas. Tai būsena, kuri ateina ir praeina. Tačiau, jei pastebima, kad šios būsenos vis dažniau aplanko vaiką ar suaugusįjį, verta pasikonsultuoti su specialistais. – Kaip reikėtų elgtis, kai vaiką ištinka pykčio priepuolis? – Pirmiausia tėvus ir pedagogus raginu suvokti savo kartais nerealius lūkesčius vaikų atžvilgiu. Sakykim, trimetis drąsiai gali įniršti dėl to, kad jo kotletas lėkštėje prisilietė prie kečiupo. Suaugusiesiems „nesueina galai“, kaip toks protingas, aiškiai kalbantis žmogutis dėl tokio „nieko“ kelia isteriją... Tačiau iš esmės tai gali būti susiję net su vadinamuoju statistiniu mokymusi, kai mūsų smegenys bando suvokti tam tikrus dėsningumus ir iš jų mokosi. Vaikai tik pradeda suprasti, kad žmonių nuomonės ir norai ne visada sutampa, o protingosios smegenys , kurios atsakingos už adekvačias mūsų reakcijas, formuojasi iki 25 metų... Tad tikėtis, kad trimetis ar šešiolikmetis reaguos ramiai, reflektyviai ir viską apmąsčius, yra tiesiog neadekvatu iš mūsų, suaugusiųjų, pusės. Svarbu nepamiršti, kad egzistuoja ir priepuoliai bei elgesys, kuriuo vaikai siekia matuoti savo ribas ir galimybes. Todėl ypač svarbu atminti, kad vaikai mokosi iš mūsų reakcijų. Labai svarbu atliepti vaikų emocinius poreikius ne tik priepuolių metu, bet ir apskritai jų kasdien. Todėl tėvams labai linkiu atskirti vaikų norus ir poreikius. Jei mums yra žinoma, dėl ko vaiką ištinka įsiūtis, būkime protingesni ir planuokime šiuos dalykus: informuodami vaiką apie tai, kas jo laukia, kad jo nervų sistema galėtų pasiruošti, padėkite vaikui emociškai pasirengti tam tikriems dalykams. Pavyzdžiui, prieš einant pas gydytoją galima apie tai vaikui papasakoti, paaiškinti, ką jis darys – namie galima net pažaisti visą scenarijų. Ieškokime kuo daugiau nusiraminimo būdų santykyje su vaiku. Akcentuoju, – santykyje, o ne aplinkoje. Nuo senų laikų mums įprasta vaikus raminti čiulptukais, maistu, pramogomis, dabar ir telefonais. Bet tai veda į emocines pražūtis. – O jei tantrumas taip įsisiautėjo, kad apskritai nebežinia, ką daryti? – Priminkite sau, kad tai nėra asmeniška. Ši būsena – vaiko, ne jūsų. O kaip jūs reaguosite – tai jau yra apie jus. Karštose situacijose turite du pasirinkimus: galite rinktis stabdžio pedalą, kuris suteiks galimybę sustoti, įkvėpti ir ilgainiui nurimti. Arba greičio pedalą, kuris sutirštins spalvas, iškels dar didesnę dramą, o tantrumui suteiks milžinišką pagreitį. Vaiko elgesys kalba apie vaiką, o mūsų reakcija į vaiko elgesį – apie mus, kaip tėvus. Todėl kad ir kokį spaudimą patirtų tėvai iš aplinkos, pavyzdžiui, prekybos centre, turime prisiminti, kad nes su praeiviais komentatoriais mums reikia kurti pasitikėjimu grįstą santykį, o su ta maža būtybe, kurio smegenys skelbia pavojų ir jam žūtbūt reikia patvirtinimo, kad jis yra saugus. Keli esminiai momentai: turime pasirūpinti vaiko saugumu ir aplinkos saugumu, nes tantrumas gali reikštis visokiomis formomis. Yra vaikų, kurie save kandžioja, yra tokių, kurie apverčia aukštyn kojom viską, ką randa aplink save 2 m spinduliu. Mums, suaugusiesiems svarbu parodyti, kad būsime šalia nepaisant visko. Nuoširdžiai prašau – nepalikime tokių vaikų vienų, nesiųskime jų į kambarį, neuždarykime mažose patalpose. Prisiminkime, kad šių vaikų poreikis – grąžinti jiems saugumą... Čia tas pats, kas mums patyrus milžiniškas netektis ir jaučiant didelį skausmą mūsų šalintųsi vietoje to, kad palaikytų. Ar norėtųsi su tokiais asmenimis vėliau kurti ryšį ar jais pasitikėti? Tantrumo situacijoje kuo mažiau kalbėkite – geriausia komunikuoti veidu, kūnu. Prisiminkite, kad tuo metu dirba pirmas vaiko aukštas – reptilijos smegenys, kurios fiksuoja ne žodžių turinį , o balsą – agresyvus jis ar ramus, keliantis pavojų ar saugus? Jomis nesąmoningai fiksuojamos mūsų, – suaugusiųjų, kūno pozos – ar mes pasirengę pulti, pavyzdžiui, imti vaiką ir nešti į kitą kambarį ar vis dėl to mes tiesiame rankas ir jį paglostome...
|
|
