Pasimatymas prisiminimų kaimuose

Pirmąją vasaros dieną Imbarės seniūnijos žemėje viešėjo kelios dešimtys čia, išnykusiuose kaimuose, gyvenusių žmonių su artimaisiais.

Imbarės seniūnijos išnykusių kaimų gyventojai, šiemet susirinkę į A.Beniušio sodybą, džiaugėsi, jog iš susitikimų jie pasisemia daug stiprybės gyvenimui.

Iš pradžių grupė susitikimo dalyvių suvažiavo į Kalnalį, kur Šv.Lauryno bažnyčioje buvo meldžiamasi ir už Anapilin iškeliavusius kaimus bei jų gyventojus.

Po Mišių mašinų kolona pro koplytstulpį Klausgalvų Medsėdžių kaime gimusiam atominės fizikos Lietuvoje pradininkui, akademikui Adolfui Juciui pasuko į šiaurės vakarus ir saulėje įkaitusiais vieškeliais pro lubinais pražydusias pakeles atvyko į buvusio Groubynos kaimo, miesteliu žmonių vadintą, žemę. Čia, prie 1998 metais ant maro kapelių Antano Meškio pastatytos ir Kazimiero Viskonto sumeistrautos koplyčios, susitikimo dalyviai giedojo ir meldėsi.

Kelionė tęsėsi išnykusių kaimų - Klausgalvų Medsėdžių, Didžiųjų Žalimų, Mažųjų Žalimų, Barzdžių Medsėdžių – žemėmis.

Paskutinė maršruto stotis – Beniušynė. Taip tebevadinama vienintelė iš Barzdžių Medsėdžių kaimo likusi, Augustinui Beniušiui priklausiusi sodyba, kurioje “delegaciją” pasitiko čia gyvenantys Adelė ir Juozas Rašinskiai.

Seno sodo pavėsyje visi išsikraustė krepšius ir, vėliau atvykusiems svečiams vis ilgindami stalą, bendravo iki pat vakaro.

Kaimų prikėlimas

Išnykusių kaimų gyventojų susitikimus pirmoji pradėjo rengti Groubynoje gyvenusi Ona Abrutytė ir jos sūnus Petras. Jis žmones ir įvykius dar ir nufilmuoja. Stalas dengiamas paeiliui vienoje iš trijų sodybų: Eugenijaus Jucio, Juozapo Jucio, o šįkart eilė buvo atėjusi A.Beniušio sodybai.

Kaimų neliko po melioracijos. Anot Prano Beniušio, Barzdžiuose Medsėdžiuose buvo maždaug 36 sodybos. Kad išsikeltų per melioraciją, sodybų šeimininkams buvo sumokėti dideli pinigai. Kretingoje, Salantuose padorius mūrinukus iš jų pasistatė.

Į susitikimą atvykusieji vardijo, kad prieš kelis dešimtmečius jie išsikėlė gyventi kas į Kalotę, kas į Grūšlaukę, Klaipėdą, Salantus, Kretingą, Kalnalį, Palangą bei kalbėjo, jog į žemę, kur prabėgo gyvenimo dalis, vis sugrąžina ilgesys.

Kur ąžuolėlis, Severina Galdikienė gyveno, kur topolis – Jonas Venckus, beržas - Teodoro Stonkaus, o ten - Maksvyčio Jono ąžuolas, visa pamiškė buvo “trobalė” prie “trobalės”. Šitaip šnekėjo, atminimus kilnodami, kiti ir ašarą braukdami. Į tuščius laukus po dideliu dangumi vienas kitam rodė taip, tarsi sodybos su daržinėmis, tvoromis, varteliais prieš akis iš tikrųjų stovėtų.

Šimkienė, Jasai, Valončiai – viena po kitos buvo “prikeliamos” šeimynos ir aiškinamasi. “Kokia Šimkienė?” “Ta, kuri poterius mokė.” “Aš juk mokiausi pas ją.” “Ir aš, kaip neprisiminsi – juk leido ir leido laidas.” Bendrai prisiminti žmonės, įvykiai, namai kėlė ypač didelį džiugesį, padėjo atkurti kaimo ir savęs vientisumą.

Buvusiai Bronei Vaitkutei, dabar – Kniūkštienei, vis dar atrodė svarbu pasakyti, kad jos kaime nė vieno žmogaus nebėra. “Mūsų sodyboje tebėra šulinys, prūdas, tvora, obelys, apsiašarojame ne tik per susitikimus atvykę. Mišką čia tebeturime, brolis Antanas iš Imbarės atvažiuoja grybauti,“ – kalbėjo moteris.

Nuoširdumo puota

Į susitikimus susirenka daugiausia tie patys, atvyksta ir naujų veidų, ir šis susitikimas ne vienam buvo pirmasis. Pirmą kartą dalyvavo Beniušiai: du broliai ir sesuo.

“Vietos čia mano nuuogautos, numindžiotos, nugrybautos”, - pasakojo Kazimieras Beniušis, žvilgsniu perbėgdamas buvusį savo kiemą. Abu su broliu prisiminė, kaip kiemo gale laistė raudonikius, baravykus. Ir grybų buvę tiek, jog 5-7 narių šeimai užtekdavo kasdien pavalgyti.

Kiekvienais metais atvažiuoju ir kiekvienais metais patiriu gerą sukrėtimą, įkvepiu čia visa krūtine ir vėl gyvenu, įspūdžiu dalijosi vienas vyras.

Pasak Kristinos Vaitkuvienės, gera pabendrauti su senais pažįstamais, kaimynais. Kalnalio bažnyčia - maloni, dėl čia patiriamo nuoširdumo į ją ir į šią pusę traukia.

Prie stalo liejosi linkėjimai ir prisiminimai, buvo “demaskuojami” laiko paslėpti bendri pažįstami, vyniojami giminystės siūlai. Paaiškėjo, jog Antaniną Dvarionienę giminystės ryšiai sieja su pačiu vyskupu Motiejumi Valančiumi. Iš Kūlupėnų atvykęs Jeronimas Beržanskas neslėpė radęs, jog yra kilęs iš kunigaikščio Gedimino. Seni pažįstami vienas kitą atpažino ne visi iš karto. “Tu ją turi pažinti, juk iš šokių lydėjai, aš gerai atsimenu”, - aiškino vienas vyras kitam.

Vienas iš klausimų, į kurį atsakyti nepamiršta nė vieno susitikimo dalyviai, bendromis jėgomis prisimindami: “Kas krito?” Pernai Vladis Venckus, Kastis, Bierontas kritę - išėjo jie septyniasdešimtmečiai ir vyresni, kaip ąžuolai. Išėjusiuosius pagerbė tylos minute.

Didelis sujudimas kilo sambūrio dalyviams prisiminus, jog tą pačią dieną - ir susitikimo organizatoriaus Petro Rudžio gimtadienis. Susitikimo dalyviai džiaugėsi proga padėkoti ypač už tai, jog be dėmesio nepaliko nė vieno kaimo ir žmogaus.

Kad neišblėstų tradicija, vienuoliktajame kraštiečių sambūryje buvo išrinkta taryba, padėsianti rengti kitus susitikimus.

Audra VENCKUVIENĖ

• Rašyti komentarą (0)