Kirmindvaryje suvešės pirmoji rajone bukų giraitė

Gražina Banienė šventės dalyviams išdalino po išsiskleidusią ir „gėle“ virtusią „dėžutę“, kurioje brendo buko sėklos. Šalia – vienos miškingiausių regiono padalinyje Vaineikių girininkijos girininkas Tomas Čepauskas.

Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regiono padalinys ugdymo įstaigų bendruomenių atstovus penktadienį pakvietė į Kirmindvarį dalyvauti renginyje „Klimato kaita ir miškai“ ir tuo pačiu visiems kartu Vaineikių girininkijoje, 0,8 ha plote, pasodinti 4 tūkst. 100 buko sodinukų.

Ateities medžiai

Toks plotas ir medelių skaičius, pasak urėdijos Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistės Gražinos Banienės, miškininkams – simbolinis, mat kas pavasarį jie pasodina daugiau kaip milijoną medelių, o Kretingos rajono padalinio teritorija – labai didelė, driekiasi nuo Skuodo iki Priekulės ir Gargždų, apima Klaipėdos rajoną, Palangą.

„Medelius galėjom pasisodinti patys arba rangovai, tačiau mes norėjom rajono mokyklų mokytojams ir mokiniams parodyti, kaip tai daroma, stengėmės sukurti galimybę gamtos mylėtojams prisidėti prie visiškai naujo miško gimimo“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė G. Banienė.

Šis bukynas bus pirmasis rajone. Anot pašnekovės, bukų arealas – pietų, vakarų Lietuvoje, šiaurinėje dalyje jie neauga. Šiuos medžius miškininkai neatsitiktinai vadina ateities medžiais, nes, klimatui keičiantis, orams šiltėjant, uosynai, eglynai nyksta, džiūsta, miršta.

Sodinti paruoštos buko medelių sėklos pernai daugiausia buvo surinktos Klaipėdos krašte. Padedant jauniesiems miško bičiuliams, jos išaižytos ir pasėtos į dirvą moderniausiame Lietuvos medelyne Panevėžyje. Taigi maždaug 25–30 cm ūgio sodinukai, kuriuos pakviesti sodinti mokyklų bendruomenių atstovai, yra išauginti ten.

Istorinis įvykis istorinėje vietoje

Bukai – didingi medžiai, jų galima arčiausiai stebėti nuvažiavus, pavyzdžiui, prie Olando kepurės, o Kretingos rajono teritorijoje nėra. Bukai – ilgaamžiškesni lapuočiai, užauga iki 30 m aukščio, gali gyventi nuo 100 iki 200 metų.

Kartu su miškininkais medelius sodinę mokyklų atstovai turėjo progą ne tik tapti naujo miško istorijos pradžios liudytojais, bet, kaip sakė G. Banienė, ir patys tą istoriją „rašė“ Kirmindvaryje – vietoje, susijusioje su grafų Tiškevičių istorija. Prieš 100 metų Tiškevičiai supirkdavę iškirstus miškus, sakydavę, kad tai daro ne sau, o vaikams.

Vietos naujiems miškams, anot pašnekovės, šiais laikais rasti nėra taip paprasta, mat mes, žmonės, arti norime turėti namus, kelius, kapines, dviračių takus... Dėl to miškų plotai nukenčia.

Į talką visuomenės atstovus pasikvietę miškininkai jau buvo atlikę „namų darbus“ – žemės plotą, kuriame įveisiamas bukynas, aptvėrę vielos tvora, kad jaunų, skanių kaip salotos lapuočių nešlamštų stirnos, elniai – žiemą žvėris kaip magnetas trauks šalelės, jauni ūgliai.

Kretingos padalinio vadovas Tomas Zaleckis paatviravo, kad bukas ir jam yra įspūdingas medis, vertinamas dar ir dėl to, kad šakose sukaupia didžiules anglies sankaupas.

„Be to, ar žinojote, kad iš buko medienos maisto pramonei gaminami ir pagaliukai ledams? – vaikų klausė miškininkas ir paaiškino: ši mediena tam tinka, nes neperduoda specifinio skonio, kaip, tarkim, ieva – kartumo. Pasak T. Zaleckio, miškininkai kasmet užaugina apie 50 milijonų medelių daigų, panaudoja apie 32 milijonus, kadangi kiti turi pereiti „į antrą klasę“, kad sutvirtėtų šaknų sistema. Dalis daigų parduodama užsienyje.

„Turbūt norit paklausti, o ar daug medžių miškininkai iškertame? – šypsojosi T. Zaleckis ir pats atsakė, jog vis dėlto neiškertama tiek, kiek būtų galima iškirsti. – Bet atsiminkim, sugerdami anglies dvideginį, kuris yra būtinas augalams, kad galėtų įvykti fotosintezė, miškai iš atmosferos paimtą anglį „užrakina“ medienoje, lapuose, dirvoje. Racionaliai naudojant medieną ir tvariai ūkininkaujant, mes galime prisidėti prie klimato kaitos mažinimo.“

Talka prasidėjo.

Parodė darbo įrankius, vaišinosi koše

„Vaikams viskas, kas susiję su gamta, yra įdomu“, – pasidžiaugė būrelį jaunųjų „daujotukų“ į šventę atsivežusi Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos mokytoja Esmiralda Butrimaitė. Justas Banys ir Martynas Alseika – miškininkų vaikai, jiems medelį pasodinti – jokia naujiena, o aštuntokės Gabija Žaromskytė, Viltė Pilibaitytė ir Maireta Tautkaitė teigė niekada to nedariusios, tad būsianti proga išmokti. Kaip teisingai medelį sodinti, paaiškino miškininkai.

Talkai pasibaigus, šventės dalyviai galėjo pamatyti elnių ir stirnų ragus, žergles, skirtas medienai matuoti bei kitus miškininkų kasdienybėje naudojamus darbo įrankius, tarp kurių šiandien jau – ir dronai. Jie reikalingi apžvelgti kuo platesnį miškų arealą: ar kur nors nedega, ar medžiai neserga, mat vabalų apnikti, džiūti jie pradeda nuo viršūnių, o, žiūrėdamas iš apačios, to nepamatysi.

Pasieniečiai visus vaišino čia pat, lauko virtuvėje, išvirta koše, Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos atstovės ūkio dalies vadovė Simona Mikelkevičienė ir karjeros specialistė Alma Slaboševičienė – lauko bičių medumi ir sūriu.

„Dvi trys mūsų gimnazijos klasės kiekvieną pavasarį dalyvauja talkose būtent šioje Vaineikių girininkijoje atsodinant iškirstus plotus, maloniai bendraujam su girininku Tomu Čepausku“, – sakė S. Mikelkevičienė.

• Rašyti komentarą (4)