- Kad su senais žmonėmis mažai kas nori bendrauti. Daugiabutyje gyvenu daugiau negu 30 metų, pažįstu visus kaimynus, tačiau juk atsikelia ir naujų. Moterys daugiau bendrauja – susibėga, kartu kavos atsigeria. Laiptinėje esame trys vyresnio amžiaus vyrai, tai kartais kieme susitikę pašnekam. Nelaimės atveju drąsiai kreipčiausi į savo kaimynus – visi sąžiningi, padėtų.
Bronius Krištaponis:
- Bendrauju. Pažįstu visus, pabendrauju kasdieniais reikalais . Prireikia pasiskolinti ir raktą mašinai, ar šiaip kokių smulkmenų. Tačiau nebūna bendrų pasisėdėjimų, vakaronių. Kiekvienas žmogus turi draugų iš jaunystės, turi giminių, tad natūralu, kad kaimynai – ne tokie artimi. Bet pasitikiu jais taip, kad drąsiai galiu palikti namų raktą išvykdamas, ir susirgus kaimynai visada aplanko.
Nerutė Mažeikienė:
- Nebendrauju. Nors tame pačiame daugiabutyje gyvenu daugiau negu dvidešimt metų. Kiekvienas žmogus yra atėjęs iš savo aplinkos, turi savo pažįstamus, gimines, draugus. Per tiek laiko kažkaip ir neatsirado bendro ryšio, nėra laiptinės susiėjimų, bendravimo. Visi grįžta iš darbų, su savo reikalais ir keliauja į savo butą, nėra laiko bendrauti su kaimynais.
