|
|
|
Dėl užtvankų – galvos skausmo daugiau negu džiaugsmo
Tvenkinyje paskendo žmogus, pastebėta vandens tarša ar užtvankoje įstrigo gulbės – tai nuolat pasikartojantys įvykiai, kurie sukrečia mūsų krašto gyventojus. Iš viso Kretingos rajone yra daugiau negu 30 užtvankų ir dalis jų kelia nerimą. Nors yra ir gerų pavyzdžių. Pernai rudenį Salantuose atkurta Salanto upės vaga – pašalinta užtvanka, ribojusi natūralias žuvų ir kitų organizmų keliones. Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas (ekologas) Antanas Kubilius sakė, kad, pašalinus seną betoninę užtvanką, upė pamažu atsigauna – čia sugrįžta gyvybė, srovę mėgstančios žuvys. Jis pripažino, kad tam tikrą laiką užtvanka nebuvo didelė gamtos žaizda, o vietos žmonėms vasarą teikė maudynių džiaugsmą, tačiau viskas pasikeitė prieš 30 metų, kai užtvanka buvo labiau pakelta – žuvų migracija tapo visiškai apribota, o tvenkinys pradėjo pelkėti, darėsi vis mažiau patrauklus. Užtvankos pasekmės tapo puikiai matomos, kai pernai šis hidrotechnikos statinys buvo pertvarkytas. Tvenkinio dugną dengė storas dumblo sluoksnis – metų metus čia kaupėsi nuosėdos ir maistinės medžiagos, dėl to ir vyko pelkėjimas bei eutrofikacija. O upės ekologinė būklė žemiau užtvankos nuolat prastėjo. Žuvys gali sugrįžti į upes Dabar gamtai bent iš dalies grąžinta skola – vėl atsivėrė 46 kilometrai Salanto upės ir jos intakų. Gamtininkai viliasi, kad į aukštupį grįš neršti migruojančių lašišinių žuvų ir nėgių būriai, pagausės žuvų ištekliai, pagerės upėje aptinkamų kitų retų rūšių būklė. Nebelikus užtvankos A. Kubilių pernai įkvėpė Salante neršiančių nėgių vaizdai. Šių įstabių žuvų nerštaviečių tankumas buvo 16 lizdų kilometre. Biologinės įvairovės apsaugos ekspertas mano, kad vietos žvejams teks mokytis gaudyti ne karosus ar karpius, kurie karaliavo Salantų tvenkinyje, o šapalus, strepečius ar net – upėtakius, šlakius, kiršlius. Ilgalaikių Klaipėdos universiteto mokslininkų stebėjimų duomenimis, Salanto upėje aukščiau išardytos Salantų užtvankos yra didelis potencialas atkurti migruojančių žuvų rūšių, tokių kaip margųjų upėtakių, šlakių, žiobrių, upinių ir mažųjų nėgių, populiacijas. Beje, praėjusį dešimtmetį būtent Salanto upės intake, Blendžiavos upelyje, buvo atrasta Lietuvoje nauja žuvų rūšis – ukraininė nėgė. Mokslininkams tai buvo didžiulis įvykis. Išlaisvinus upę mūsų krašto gamta gali atskleisti dar daugiau paslapčių! Prižiūrėti užtvankas – nelengva užduotis Vis dėlto Kretingos rajono savivaldybėje dėl užtvankų yra daugiau rūpesčių negu optimizmo. Skaičiuojama, kad užtvankų rajone – daugiau kaip 30 ir visos jos statytos prieš 35–45 metus. Hidrotechnikos specialistai akcentavo, kad žemių užtvankos gyvavimo ciklas turėtų siekti ne mažiau 50 metų, o betono statinys turėtų tarnauti apie 100 metų. Tačiau yra svarbi sąlyga – tinkama tokio statinio priežiūra. Apleistos ir neprižiūrėtos užtvankos, jų įrenginiai sunyksta kur kas greičiau. Pavyzdys – Tūbausių užtvanka. Patikrinę jos įrenginius narai pastebėjo, kad dugniniai uždoriai surūdiję, susidėvėję guoliai, o skydo nebeįmanoma tinkamai iškelti, užsandarinti. Prižiūrėti valstybei priklausančius tvenkinius ir hidrotechninius statinius Vyriausybė yra delegavusi Kretingos rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriui. Skyriaus specialistai rūpinasi užtvankų būkle, teritorijų aplink jas priežiūra – šienavimu, apsauginių tvorelių dažymu, projektų užtvankoms tvarkyti rengimu, ieško lėšų šaltinų projektams įgyvendinti. Darbas – nuolatinis ir nelengvas, o lėšų dažniausiai trūksta. Vietos gyventojai pastebėjimu, dalis užtvankų yra apleistos, prastai prižiūrimos.
Skauduliai – aiškūs, sprendimai – ant stalo Savo ruožtu ekspertai išskyrė tris regiono upes, kurių ekologinės būklė yra blogiausia: Akmena-Danė, Tenžė ir Šventoji. Akmenos intakui Tenžei didžiausią neigiamą poveikį daro žemės ūkio veikla, nevalytos nuotekos ir vagos ištiesinimas. Šventosios upėje identifikuota žemės ūkio ir cheminė tarša. Kretingos rajono savivaldybė yra sudariusi darbo grupę, kuri rengia Kretingos rajono teritorijoje esančių vandens telkinių būklės gerinimo programą. Darbo grupę sudaro Savivaldybės administracijos atstovai, tarybos nariai, meras, išorės specialistai ir konsultantai. Ant darbo grupės stalo guli siūlymai pašalinti Bajorų užtvanką, kuri yra pirmoji migracijos kliūtis Akmenoje, taip pat – išardyti Laukžemės užtvanką su neefektyviu žuvitakiu. Laukžemės užtvanka yra pirmoji migracijos kliūtis Šventosios upėje. Į Akmeną ir Šventąją iš Baltijos jūros galėtų atplaukti, sugrįžti lašišos – šios žuvys iki užtvankų pastatymo tūkstančius metų buvo įpratusios neršti tose pačiose vietose. Žinoma, kad sugrįžtų migruojančios žuvys, mūsų krašto upių vanduo turi būti švarus, neužterštas. Dabar aplinkos apsaugos specialistai atkreipia dėmesį, jog į upes gali patekti nemažai nevalytų nuotekų.
Artūras PUČĖTA
|
|
