Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas
Šventikas Josifas džiaugėsi, kad Lvovo regione nebeliko Maskvą palaikančių cerkvių.

Dauguma ukrainiečių lanko graikų katalikų arba pravoslavų tikėjimo bažnyčias, todėl oficiali šv. Velykų šventė čia yra minima savaite vėliau negu Lietuvoje.

Taip sutapo, kad tiek pernai, tiek šiemet tokiu metu atsidūriau Vakarų Ukrainoje – religingiausiame šalies regione. Lvove pernai šv. Velykų dieną lankiausi pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, skanavau po pamaldų tikintiesiems surengtas vaišes, o dieną anksčiau stebėjau, kaip parapijos žmonės bandė pralinksminti iš fronto zonos atvykusių pabėgėlių vaikus, kurių dalis, su tėvais patyrusių pirmų karo savaičių baisumus, vis dėlto neįstengė nei šypsotis, piešti. „Patirti sukrėtimai per giliai vaikams įsirėžė į atmintį ir jie dar yra šviežūs“, – tada pasakė vienuolis Sebastjanas.

Jis vadovauja prie bažnyčios kuriamam metropolito Andrzejaus Szeptyckio muziejui, į kurį suvežė dar sovietmečiu paties pradėtas rinkti ikonas. Kelios ikonos buvo suvarpytos kulkų, nes bažnyčias griovę kariškiai šaudė į jas ir šaipėsi iš tikinčiųjų. Tačiau žmonės ikonas slapta naktimis iš sugriautų bažnyčių nešėsi namo, slėpė jas, tikėdami, kad ateis geresni laikai ir jomis vėl bus galima viešai gėrėtis. Tokie laikai atėjo, tačiau pernai šalį ištiko kita didžiulė nelaimė – kraštą užpuolė Kremliaus kraugeriai.

„Ar šiemet geresnėmis nuotaikomis negu pernai lvoviečiai pasitinka Velykas?“ – paklausiau Uspenijos cerkvės šventiko Josifo. Prieš keturis šimtus metų pastatyta Uspenijos cerkvė yra pati svarbiausia Lvovo pravoslavams.

„Pernai per Velykas buvome persigandę, nežinojome, ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę, ar priešas neužims visos šalies“, – kalbėjo 51-erių Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus.

Varvara keikė Lvovo valdžią dėl cerkvės uždarymo ir siuntė prakeiksmus Lietuvai dėl pagalbos Ukrainai.

„Šiemet mes lyg ir ramesni, žinome, kad priešui nepavyko užgrobti šalies, žinome, kad mūsų kariai yra geresni, yra pasiryžę atkovoti užgrobtas žemes, tačiau vis dėlto nežinome, kiek ilgai tęsis karas ir jo sukeltos problemos“, – sakė Josifas. Šventiko teigimu, tikintieji skundžiasi, kad negali rasti darbo, kad šeimos yra atskirtos, pabrango butų nuoma ir maisto produktai, dingsta elektra ir šildymas, kad gyvena baimėje dėl fronte kovojančių šeimos narių ar giminaičių, liūdi dėl žuvusių artimųjų.

„Velykiniai pusryčiai – ne tokie gausūs, kaip prieš karą, daug šeimų – ne drauge, tačiau vis dėlto šventė džiugi, nes, kaip prisikėlė Kristus, taip prisikels ir Ukraina. Be to, tikintiesiems turime gerą žinią – Lvovo mieste ir regione nebeliko Maskvai pavaldžių cerkvių“, – šypsojosi šventikas. Ne per seniausiai Love buvo „užčiauptos“ paskutinės trys Maskvos ideologiją skleidusios pravoslavų bažnyčios. Aš čia atvykau pusdienį pavėlavęs į cerkvių perėmimo procedūrą.

Merija veikė labai ryžtingai ir vieną nelegaliai pastatytą medinę cerkvę tą patį rytą pradėjo griauti. Perimta ir regione pati svarbiausia maskvietiška cerkvė – Šv. Georgijaus katedra. Katedros kieme sutikta 71-erių Varvara, ją užkalbinus rusiškai, iš pradžių kalbėjo draugiškai ir piktinosi cerkvės perėmimu.

Moteriškė sakė, kad 50 metų meldėsi toje cerkvėje, čia krikštijo savo dukras ir anūkus, viskas – rusų kalba, o atėjo tam, kad atsisveikintų su cerkve, nes daugiau čia kojos nekels, mat senoji cerkvė buvo Dievo įkurta, o ukrainiečiams vadovauja velnias, kuris kiršina skaidyti bažnyčią ir atskirti nuo motinėlės Maskvos.

Prie perimtos Šv. Georgijaus katedros suplevėsavo Ukrainos vėliava.

Priminus, kad Rusijos popai laimina raketas, lekiančias į Ukrainą, ir karius, žudančius taikius civilius, Varvara suirzo, pareiškė, kad visa tai – melas, Kijevo ir Vakarų šmeižtas, o anūkai jai kompiuteryje parodo Maskvos televizijos tiesą. Pabaigoje senolė ėmė plūstis ir pareiškė, kad mes, lietuviai, lenkai ir visi, kurie padedame Kijevui, irgi tarnaujam šėtonui.

Šv. Georgijaus katedroje radau praviras duris, o viduje budėjo du vaikinai, kurie paaiškino, kad pamaldos vyksta įprastu laiku rytą ir vakarą, o jiedu čia yra tvarkai palaikyti.

Už cerkvės esančiame namelyje sutikau Vladimirą ir Sergejų, kurie pasisakė daug metų katedroje dirbę pagalbinius ūkio darbus. Vyrai į dėžes krovėsi asmeninius įrankius, nes spėjo, kad naujasis šventikas atsives ukrainietiškai kalbančius padėjėjus.

„Katedrą apsupo daugybė policininkų, nes turbūt manė, kad priešinsimės, bet negi mes, trys pensininkai darbininkai ir penkios besimeldusios senutės, galėjome kovoti. Be to, Lvovas – tai ne Kijevas ir ne Charkovas, čia mūsiškių nedaug. Viskas įvyko civilizuotai – palaukė, kol baigsis pamaldos, perskaitė sprendimą, paėmė iš popo raktus, viską filmavo, o vakare naujasis šventikas laikė mišias. Šios vyksta kaip ir anksčiau, tik dabar kiti žmonės renkasi“, – pastebėjo Vladimiras.

Ana Panochko labai išgyvena dėl į frontą paimto brolio Romano, todėl šv. Velykos jai – neramios.

„Džiaugiamės, kad taip nutiko. Kijevas juk siūlė jiems išeitį – pasivadinti Rusijos pravoslavų cerkve, tačiau šie norėjo vadintis Ukrainos pravoslavų cerkve, pavaldžia Maskvos patriarchatui, kad galėtų toliau slapukauti ir drumsti protą“, – pasakė šventikas Josifas, kurio nuomone, karas viską sustatė į savo vietas, o po to, kai buvo perimta Kijevo Pečiorų laura – tūkstantmetį skaičiuojantis pravoslavybės centras – rusiškų cerkvių perėmimas visoje šalyje plečiasi tarsi sniego lavina. „Šie įvykiai – puiki Velykų savaitės dovana tautiečiams“, – pasakė Josifas ir padėkojo Lietuvai už paramą Ukrainai.

Prie Lvovo rotušės specialioje lentoje beveik kas dieną kabo naujų fronte žuvusių miestiečių pavardės.

Lvovo viešbučio „Tsisar“ administratorė 22-ejų metų Ana Panochko apie Velykas kalbėjo liūdnokai: „Pernykščias Velykas sugadino karo negandos, tad vyliausi, kad šiemetinės bus džiugesnės, tačiau mūsų šeimai jos – dar neramesnės.“ Mat prieš mėnesį į kariuomenę buvo pašauktas ir vos po trijų savaičių mokymų tiesiai į frontą Donbase pasiųstas 24 metų merginos brolis Romanas. „Mūsų tėvai smulkūs ūkininkai, gyvename mažame kaimelyje Zvertiv, dvidešimt kilometrų nuo Lvovo, šeimoje esame penki vaikai, du yra visai maži, Romano brolis dvynys sergantis, tad mudu su Romanu buvome labiausiai artimi“, – pasakojo administratorė. Jos teigimu, per mėnesį nuo brolio išvykimo pašlijo tiek jos, tiek mamos Liudos sveikata. Romanas pateko į šturmo būrį ir į patį kovų sūkurį.

Vaikinas tikslios mūšių vietos nesako, bet šeima įtaria, kad kovoja Bachmuto apylinkėse, o šios visam Zvertiv kaimui kelia slogias mintis, nes ten žuvo pirmas kaimo atstovas, Anios draugės Lidos vyras, kurį nešant į kapus visi kaimo žmonės klūpojo ant kelių. „Prieš karą Velykos buvo nuostabiai džiugi šventė, į bažnyčią rinkdavomės penktą valandą ryto, po to kibdavome į pusryčių vaišes, o po jų pagal graikų katalikų paprotį eidavome į kapines pagerbti mirusiųjų“, – pasakojo mergina.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Lvovo Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas