Svajonė – nutapyti tikrą vaivorykštę, rūką, vandenį…

Darbėnų seniūnas, tautodailininkas Edvardas Stalmokas daugiau kaip 30 metų yra ištikimas vienai vienintelei mūzai – aliejinei tapybai ir realistiniam, šiek tiek romantizuotam stiliui. Ir dar – peizažui. Tikram, natūraliam. Tokiam, koks jis yra saulei tekant ir jai leidžiantis, tokiam, kurio nuotaiką suteikia giedras arba apsiniaukęs dangus. Tiesa, tautodailininkas, norėdamas pagražinti peizažą, šiek tiek žaidžia su kompozicija – kaip pats sako, nupjauna arba pasodina medį, išryškina formas, pakoreguoja šviesos srautus. Būtent tokia dailininko išmonė – korekcija suteikia peizažams romantiškumo.

“Žinau: vienas netikęs atspalvis – ir iliuzijos nebelieka”, - teptuku vydamasis savo svajones tapyti geriau ir geriau, kalbėjo Edvardas Stalmokas, patyręs, kad realistinė tapyba užkrauna ir atsakomybę – realizmą supranta visi: blogai nutapytu paveikslu nieko neapgausi ir nieko nepaslėpsi.

Intensyviausias E.Stalmoko kūrybos laikas – ilgi žiemos vakarai. Tik paskutiniai potėpiai drobėje teptuku padaromi savaitgaliais – prie natūralios dienos šviesos, nes dirbtinė šviesa pakeičia atspalvius ir gali apgauti kūrėją.

Tautodailininko peizažai – gamta įvairiais metų laikais, įvairiu paros metu – visų pirma gimsta eskizuose. Po to drobėje atsiranda stambieji potėpiai, kontūrai, spalvos, kurios vyraus paveiksle. Pirmiesiems potėpiams išdžiūvus, po geros svaitės tapoma toliau – tai kruopštus ir ilgas darbas, nes dėliojamos smulkios ir svarbios detalės.

E.Stalmokas tvirtina: per tris dešimtmetčius jis nutapė daugiau negu 500 paveikslų, ir nė viename jų nepasikartoja nei siužetinė kompozicija, nei detalės.

“Gamtoje nėra dviejų vienodų medžių, dviejų vienodų šakų. Lapai ir tie – kiekvienas skiriasi, - teigė kūrėjas, kurį labiausiai gamta žavi ankstų rytą ir saulei leidžiantis. – Tai metas, kada gamtos grožis atsiskleidžia per šviesą, jos žaismą”.

Savo paveikslų siužetams E.Stalmokas ieško gyvos gamtos: upokšnio ar upelio, kalvos ar pakriaušės, kartais paveikslo gyvybei įkvėpti panaudoja paukščio ar žvėries siluetą.

“Kodėl neįdomu piešti sodą? Ogi jis – surikiuotas – turi kažkokio nenatūralumo, ir kompozicijos atžvilgiu yra neįdomus. Įdomios tik žydinčio sodo spalvos”, - apie vieną iš kūrybinio proceso niuansų kalbėjo E.Stalmokas.

Aliejinės tapybos tradicijos yra labai gilios. Edvardas Stalmokas pripažino, kad jo korifėjai – rusų tapytojai “peredvižnikai” Šiškinas, Savrasovas, Levitanas, Vasiljevas, lietuvių tapytojas A.Žmuidzinavičius. Tradicijų gilumą patvirtina ir tai, kad realistinės krypties dailininkai nėra išnykę – darbėniškis tautodailininkas su daugelio šalių menininkais realistais bendrauja per internetą.

Tris dešimtmečius likęs ištikimas realistiniam menui tautodailininkas nepasidavė jokioms pagundoms: nesumodernėjo, neprisilietė prie jokios naujos technikos, nesusižavėjo naujais eksperimentais. Pastovumas, nuoseklumas, anot menininko, suteikia galimybę siekti tobulumo.

“Kartu su jau anapilin išėjusiais Kurtu Skrobliu, kuris pirmasis mane ir pamokė tapyti, bei Jurgiu Račkausku kelerius metus važinėjome į klaipėdiečio dailininko Aleksandro Ilginio studiją “Guboja”. Mes, ištikimi realistinei tapybos manierai, studijoje buvome kaip baltos varnos. Mums buvo siūloma keistis, rinktis šiuolaikinius siužetus, bet mes nepaklusome, o kai nusibodo tokios kalbos – ir nebevažiavome. Bet iš esmės studija davė daug, ypač išsakytos teisingos pastabos”, - bendravimą su kolegomis prisiminė E.Stalmokas.

Jis bei jo bendraminčiai išgirsdavo ir tokią nuomonę, jog taip, kaip jie, tapyti neapsimoka, nes, atseit, peizažą galima ir nufotografuoti.

Tačiau E.Stalmokas turi savo nuomonę: niekada peizažo, gamtos nepavyks nufotografuoti taip, kad spalvos, šviesa, kompozicija – būtų idealios ir sudarytų norimą visumą. “Netgi medžio laja su savo lapų, šviesos žaismu praktiškai yra nepagaunama, o tapyboje galima išryškinti norimus šviesos srautus, ko su fotoaparatu “nepagausi”, - apie tapybos pranašumus prieš fotoaparatą kalbėjo E.Stalmokas.

Jis prisipažino: nėra nė vieno jo darbo, kuriuo jis būtų visiškai patenkintas. Tiesa, atsiribojus keletui dienų ir pasiilgus kūrinio, pirmas įspūdis būna neblogas. “O po to vėl pradedu ieškoti priekabių”, - sakė kūrėjas.

Jam galutinis rezultatas – be galo svarbus. Aliejinė tapyba yra daugiasluoksnė ir gera tuo, kad nepasisekusias detales galima lengvai pataisyti.

“Gal ir gerai, kad esu sau kritiškas, kad supratimas yra pirmesnis už galimybę darbą atlikti dar geriau – taip galiu eiti į priekį, tobulėti. Nes vis dar noriu tapyti geriau ir geriau”, - sako šiomis dienomis 59-erių sulaukęs E.Stalmokas.

Jo svajonė - taip nutapyti vaivorykštę, kad norėtųsi vėl į ją pažiūrėti, gyvą vandenį - kad norėtųsi įbristi į upelį, debesis – kad pajaustum jų purumą, rūką – kad įkvėptum jo drėgmės…

• Rašyti komentarą (4)