Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Klaipėdos regione pasirodė netikrų pinigų: ar sugebėtumėte juos atskirti?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemdirbių protestai kitom akim: tai nėra išeitis

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemės ūkis
  • 2023-03-31
Jurgio Karazino (kairėje) ir Rimanto Skipariaus nuomonės dėl kooperatyvų steigimo sutapo: tai kelias, kuriuo turėtų eiti Lietuvos ūkininkai.

Į prie Seimo Vilniuje nušniokštusią protesto akciją, kurioje ūkininkai reikalavo ministro Kęstučio Navicko atsistatydinimo ir 40 mln. eurų paramos patirtiems nuostoliams dėl smarkiai kritusių pieno kainų kompensuoti, visa širdimi kaimą ir žemdirbį užstojantis Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Skiparius žvelgia kitaip: einama ne tuo keliu.

Atvėrė ilgai brendusią piktžaizdę

R. Skipariaus įsitikinimu, protestai rezultato neduos, jie tik apnuogino piktžaizdę, brendusią daug metų. „Dėl ko piktžaizdė brendo?“ – retoriškai klausė pašnekovas ir pats atsakė: esą žmonės pripratę, kad kažkas jiems kažką turi atnešti, duoti, remti pinigais. Kai tesugebama nuvažiuoti iki Vilniaus, kelias valandas pastreikuoti ir sugrįžti namo nieko nepešus, – ne problemos sprendimas iš esmės.

„Reikalaujama ministro „galvos“. Pas šį ministrą pats aš lankiausi dukart ir galiu pasakyti, kad jis nėra toks blogas, koks akcijos organizatorių „piešiamas“. Būtent Kęstutis Navickas vienas iš nedaugelio anksčiau šiame poste buvusiųjų bent teiraujasi nuomonės, tariasi, diskutuoja“, – sakė R. Skiparius. Gerokai seniau vieną buvusių žemės ūkio ministrų esą jis buvo įpykinęs po to, kai paklaustas, ar ūkininkus geriau remti rajonuose steigiant konsultavimo įstaigas, žemės ūki skyrius, ar tiesiogiai, paminėjęs antrąjį variantą.

„Pasakiau, kad tiesiogiai. Aš ir dabar nuoširdžiai sakau, kad nesuprantu, kam tos biurokratinės įstaigos, kurių, kiek domėjausi, nei Lenkijoje, nei kitose Europos šalyse nėra, savivaldybėse reikalingos? Kokias funkcijas atlieka ir kodėl valstybė turi jas išlaikyti?“– svarstė R. Skiparius, žemės ūkio skyrius pavadinęs sovietmečio atgyvena.

Pašnekovo nuomone, Premjerės Ingridos Šimonytės ūkininkams šiuo metu pažadėta 38 eurų išmoka už laikomą karvę – iš tikrųjų yra tarsi pasityčiojimas, tačiau akivaizdu, kad valstybė daugiau duoti nepajėgi. Yra kitas, geriausias, variantas – patiems žemdirbiams imtis veiksmų: susiburti, steigti kooperatyvus – ir ne vien tik žaliavos supirkimo, bet ir perdirbimo, ir pardavimo. Tik tada ūkininkai bus savo padėties šeimininkai, žinos kainas ir perspektyvą.

Anot R. Skipariaus, kooperatyvui „Pienas LT“ įsteigti Vyriausybė kažkada skyrė 46 milijonus eurų. Dabar užtektų ir 10 ar15 milijonų – šalyje šiuo metu yra bankrutuojančių pieninių, gavę valstybės paramą, susivieniję ūkininkai tas pienines galėtų perimti su visa ten esama įranga, dirbti norinčiais darbininkais, specialistais, o per laiką ir išsipirkti.

„Tebetiksi“ Skandinavijos šalys

Situacija Skandinavijos šalių ir Lietuvos žemės ūkyje, anot pašnekovo, skiriasi kaip diena ir naktis. Ne vienerius metus R. Skiparius dirbo pas ūkininką Danijoje, kur kooperacija ypač išvystyta. Ten Vyriausybė neleidusi supirkinėti po daug žemių, ūkiai – mažiukai, tad ūkininkai buvo suinteresuoti suktis: auginti, gaminti, parduoti.

„Buvo 1993-ieji. Pamenu, 7 valandą ryto kombainu kasam bulves. Per raciją traktorininkas gauna žinią, kad tą dieną vienam kooperatyvui reikės 5 tonų sufasuotų plautų bulvių. Kiek mokės? Tik „lubas“ pasako, bet konkreti kaina priklausys nuo derliaus kokybės. Po kurio laiko atvažiuoja mašina su priekaba, rūšiuotuvas. Užsakovas ima vieną, antrą, trečią bulvių maišus, perleidžia per tą rūšiuotuvą: ši bulvė – žalia, šita – ne tokios išvaizdos, ana – irgi prasta. Šast – atideda kelias į šoną... Ir ant lapelio lauko savininkui parašo: jūsų produkcijos kokybė atitinka tokią ir tokią kainą. Ir visiems viskas tampa aišku – jokių ginčų negali būti“, – pasakojo R. Skiparius.

Jo teigimu, 1993-iaisiais Danijoje ūkininkų ūkiai buvo maždaug 45 hektarų, dabar jau didesni. Lietuvoje galiojantis įstatymas, kuris neleidžia asmeniui turėti daugiau negu 500 ha nuosavos žemės, realiai neveikia, kai kurie ūkininkai jos turi įsigiję neribotai. Peržengus 500 ha ribą, kiti hektarai, anot pašnekovo, turėtų būti apmokestinti. „Žemės ūkis irgi yra verslas“, – neabejojo R. Skiparius.

Jis teigė nesuprantantis, kodėl į kooperatyvus nesiburia ir pieno gamintojų protesto akciją aktyviai palaikę grūdininkai? Jie turi didelius plotus laukų, dirba su galinga technika, tačiau parduoda tik žaliavą, pridėtinės vertės nekuria. „Susikooperavę galėtų pasistatyti kelis savo malūnus, be niekieno malonės patys grūdus maltis, prastesnius arba liekanas tiekti gyvuliams šerti, paukščiams lesinti, miltus – duonai kepti“, – mintis dėstė R. Skiparius. Jo nuomone, Lietuvai yra svarbu kuo daugiau pačiai gaminti dar ir dėl to, kad šalia turim nenuspėjamą agresorių Putiną – vieną dieną jis gali perkirsti „koridorių“, kuriuo transportu įvežamas maistas iš Europos. O kaip tada?

Kooperatyvo nariai nuolat jaučia pulsą

Kartu su tėvu Romualdu Karazinu Erlėnų kaime ūkininkaujantis Jurgis Karazinas taip pat yra už ūkininkų jungimąsi į kooperatyvus. „Kito kelio nėra. Iš valstybės paramos galima prašyti kasdien, bet kas iš to? Tai tas pats, kaip minimalią algą gaunančiam žmogui mokėti pašalpą – žmogus daugiau pinigų neuždirbs, vis lauks ir lauks tos pačios pašalpos“, – įsitikinęs Jurgis. Erlėniškiai tėvas ir sūnus dirba 300 hektarų žemės, iš kurios nuosavos – 150 ha, laiko 100 holšteinų veislės arba holšteinų, pamišrintų su juodmargėmis, karvių. Per laktacijos laikotarpį vidutiniškai primelžia daugiau kaip 11 tonų pieno ir parduoda jį kooperatyvui „Pienas LT“ , kurio nariai yra.

„Tėvas šio kooperatyvo narys yra nuo pat jo įsteigimo dienos, dabar esu ir aš. Kodėl? Nes noriu žinoti, kas bus rytoj, kur mūsų tiekiamas pienas toliau nuvažiuoja, kas iš jo gaminama. Jeigu ateičiau pas bet kurį perdirbėją ir paklausčiau, kur dės supirktą mano karvių pieną, šis tikriausiai atsakytų, kad tai – jo reikalas, man sumokėjo – ir viso gero. O būdamas kooperatyvo, kuris Lietuvoje perdirba 15 procentų pieno, eksportui gamina pieno miltelius, narys, stebėtojas, nuolat seku, kas vyksta rinkoje, kodėl pieno kaina per maža, galiu kelti klausimus, diskutuoti – manęs ten klausosi. Kiek pieno bepristatytume – 15 ar 50 litrų – visi ten turim po balsą“, – pranašumus išvardino Jurgis.

Nepriklausomybės laikais gimusio, apie sovietmetį tik iš spaudos ir „gyvų“ pasakojimų žinančio jauno vyro žodžiais, kooperatyvai daugeliui žmonių vis dar asocijuojasi būtent su kolūkiniu palikimu, dažnai bijomasi, kad ir vėl teks priklausyti nuo kažko.

Karvės nevadina didžiausia teršėja

J. Karazinas anksčiau taip pat yra lankęsis Danijos ūkiuose Jutlande, matęs, kaip tvarkomasi ten. Nė vienas aplankytas ūkis, sakė, nepradėtas „nuo nulio“, prosenelių, senelių, tėvų žemėse kuriasi ir ūkininkauja šeimų dinastijos. Nuosavos technikos turi nebent žoliapjovę žolei nusipjauti, visą kitą brangią – kombainus, traktorius – darbymečiu pasisamdo iš techninio aptarnavimo kooperatyvo. „Todėl ten nereikia išlaikyti žmogaus-operatoriaus, sutaupytas lėšas atlyginimui galima investuoti į ūkių plėtrą, – pasakojo Jurgis. – Darbuotoją išlaikyti nepigu. Tarkim, kaina už pieną nukrito, bet darbuotojui atlyginimo nesumažinsi – juk jis savo darbą atliko, kaip visada.“

Neseniai J. Karazinas pabuvojo Šiaurės Prancūzijoje, Lilio mieste, ir Belgijoje – kartu su Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininku Arūnu Svitojumi, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos prezidente Viktorija Švediene bei keletu ūkininkų iš kitų Lietuvos rajonų dalyvavo projekto „Atsparumas pienininkystei” veiklose. „Aplankėm ne vieną Prancūzijos ūkininko ūkį – ir dabar tikrai norėtųsi išsklaidyti gandą, kad karvė – ta didžioji blogybė, teršėja, kaip pastaruoju metu visuomenei bandoma įteigti“, – atviravo jis. Pieno ūkiuose galima tvarkytis neteršiant aplinkos, o mėšlas yra ne tik organinė trąša, iš jo gali būti gaminama energija – dujos bei elektra.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas