|
|
|
Piešdami išvysta savo užslėptą vidinį pasaulį
Kretingiškė Vykinta Morozovienė jau trečius metus dirba Padvarių pensionato socialine darbuotoja: ji atsakinga už dailės užsiėmimus bei patalpų apipavidalinimą. Pensionato koridoriuose bei kabinetuose kabo meniškai jos apipavidalinti stendai, pačios sukurti paveikslai. Per šventes ji puošia salės sceną. Piešti bei kurti rankdarbius ji moko ir pensionato gyventojus. Ateidama dirbti į pensionatą, 30-metė V.Morozovienė jau turėjo dailės mokymo patirties bei darbo su neįgaliaisiais įgūdžių. Baigusi Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetą su dailės specializacija, iš pradžių ji dėstė dailę Salantų meno mokykloje. Vėliau Kretingos dienos veiklos centre ji dirbo dailės ir rankdarbių instruktore. Pomėgį piešti, moteris sakė, pajutusi vaikystėje. Jau darželyje auklėtoja skatino ją stoti į Meno mokyklą. Vykinta gerai prisimena ir pirmąjį savo „rimtą“ paveikslą: kai auklėtoja liepė nupiešti, kuo norėtų būti užaugusi, ji įsivaizdavo save būsiant siuvėja. Mat, teta gražiai siūdavo ir megzdavo, ir tai iš prigimties į meną linkusiai mergaitei padarė stiprų įspūdį. Jos gebėjimus pastebėjo ir vertino mama bei močiutė. „Mano močiutė Barbora Daugintienė, pas kurią augau kaime, išmokė mane megzti, siūti ir vis skatindavo piešti. Ji ir pati gražiai piešė. Net dabar, sulaukusi 80 metų, nuo kaimiškų darbų sugrubusiais pirštais ji jau mano dukrai piešia fantastiško grožio kaimo vaizdus, visokius gyvūnus, velnius“, - apie prigimtines kūrybos šaknis pasakojo Vykinta. Nuo 10 metų Vykinta pradėjo lankyti Kretingos meno mokyklos dailės skyrių. Vėliau universitete kartu su kitais dailės skyriaus studentais rengė bendras savo kūrybos parodas. Patirtis rengti parodas pravertė ir dirbant Padvarių pensionate. „Svarbiausia yra sudominti žmogų. Kartais jis atrodo toks vienišas ir abejingas. Moku prašnekinti žmogų: ir kai jis atsiveria, jo pasaulis su visomis nuotaikomis įvairiomis spalvomis ir figūromis išsilieja popieriuje, persikelia į lipdinius ar mezginius. Į dailės terapijos užsiėmimus ateina visi norintys. Vykinta sakė, jog jos pareiga – pastebėti, kam žmogus yra gabus ir skatinti jį tai veiklai. Vienas labiau linkęs piešti, kitas – siuvinėti, dar kitas – kurti karpinius. Kurdami pensionato žmonės pasijaučia reikalingais. Ne vien per šventes, bet periodiškai yra rengiamos jų piešinių bei rankdarbių parodos. Pasibaigus parodai, pensionato kūrėjai pasilieka sau pačius brangiausius rankdarbius ar piešinius, kitus atitinkamomis progomis išdovanoja pensionato žmonėms ar darbuotojams. Tarp pensionato kūrėjų, žvelgiant V.Morozovienės akimis, yra tikrų talentų. Tai – Albertas Urbonavičius, kuriantis skulptūras iš popieriaus papjė mašė technika. Jo darbų stilius primena primityviojo liaudies meno skulptūras, kuriose dominuoja natūralios gamtos spalvos, o pačios skulptūros atspindi gėrio pripildytą kūrėjo vidinį pasaulį. Leonidas Šerjev kryželiu siuvinėja įspūdingus paveikslus. Pati Vykinta teigė mėgstanti piešti pastele ant spalvoto popieriaus: ir rezultatas - greitas, ir spalvos – švelnios bei mielos akiai. Jai patinka tapyti gamtą, gėles. Mylimiausi tapytojai, kurių darbai ją įkvepia, tai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Klodas Monė, Van Gogas. Idėjų ji pasisemia ir iš kretingiškės dailininkės Dalios Skridailaitės–Valatkienės. Pensionate su neįgaliais žmonėmis Vykinta mėgsta kurti atvirukus bei karpinius, ir juos dovanodama suteikti kitiems akimirką džiaugsmo.
|
|
