Sunkiame darbe suranda ir romantikos

Kretingiškė veterinarijos gydytoja Benedikta Vasiliauskienė šį darbą dirba beveik keturis dešimtmečius. Moteris kartais pasvajoja – o, kad būtų bent dešimt metų jaunesnė: šiais naujos informacijos laikais būtų galima labiau pasinaudoti laikmečio teikiamomis galimybėmis ir pritaikyti jas praktikoje.

Veterinarijos gydytoja Benedikta Vasiliauskienė šį darbą dirba beveik 4 dešimtmečius. “Tikriausiai gyvenime nieko nekeisčiau. Dabar atrodo, kad nieko geriau ir nemokėčiau dirbti”, - teigė moteris, jaunystėje svajojusi būti gydytoja.

B.Vasiliauskienės kolegos ją pripažįsta kaip vieną geriausių rajono veterinarijos gydytojų.

“Benedikta nuolat domisi mokslo, praktikos naujovėmis, turi ką pasakyti kitiems, gali patarti, pamokyti”, - sakė rajono Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Normantas Žeimys, kuris šią gydytoją prisimena ir kaip savo praktikos vadovę.

Visą savo darbinį amžių ir dabar, būdama privati veterinarijos gydytoja, B.Vasiliauskienė gydė gyvulius. Moteriai tai – sunkus darbas, nes reikia nemažai fizinės jėgos.

Ypač sunku būdavę dirbti tada, kai fermose vesdavosi telyčios, paršavedės. Ir, kaip taisyklė, veterinarės pagalbos vienu sykiu prireikdavę keliems gyvuliams.

Vienas įdomiausių atvejų, pasitaikiusių B.Vasiliauskienės darbe, - telyčia, atsivedusi penkis veršelius. Tai įvyko apie 1984 metus. Deja, nė vienas veršelis tada neišgyveno: telyčia, varoma iš tolimos ganyklos, buvo pavargusi, išsekusi.

Nemažai B.Vasiliauskienė yra priėmusi ir veršelių dvynukų: gydytoja suskaičiavo, kad tokie atvejai sudarė apie 30 proc. nuo bendro karvių veršiavimosi skaičiaus.

Veterinarijos gydytoja B.Vasiliauskienė tapo dėl tremties. Jos sesuo pabandė įstoti mokytis Medicinos akademiją, tačiau jos su “nešvaria biografija” tada nepriėmė.

“Kažkas man patarė stoti mokytis į Veterinarijos akademiją, pasimokyti metus, po to perstoti į Medicinos akademiją, - pasakojo moteris. – Tačiau man baigus pirmą kursą, tokia galimybė buvo panaikinta. Tad veterinarijos mokslus krimtau toliau, o Veterinarijos akademiją baigiau su tuometiniu raudonu diplomu”.

B.Vasiliauskienė yra rajono Privačių veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentė. Šios pareigos įgalina ginti veterinarijos gydytojų interesus, užsiimti švietėjiška veikla, palaikyti ryšius su respublikine asociacija.

Pradėjusi dirbti Jonaičių tarybiniame ūkyje (Šilutės r.), B.Vasiliauskienė su vyru Kaziu (viduryje) aptiko, kad karvės serga tuberkulioze. Ši liga – zoonozinė, tai yra pavojinga ir žmonėms.

“Sunkiausia būna išsiaiškinti konfliktines situacijas, kai klientui tenka įrodinėti, kad veterinarijos gydytojas nepadarė profesinės klaidos”, - teigė B.Vasiliauskienė.

Ji įsitikinusi: šiandien žmonės dar nevertina veterinarijos gydytojo žinių, ir atlygis už atliktą darbą yra tikrai per menkas.

“Juk kai veterinarijos gydytojas gydo gyvulį ar konsultuoja jo priežiūros klausimais, reikia ne tik gydymo žinių – gydytojo tikslas yra gyvulio savininkui suteikti informacijos apie šėrimą, profilaktines priemones, kad būtų galima ligai užbėgti už akių. Bet mūsų žmonės to dar neįvertina”, - kalbėjo veterinarijos gydytoja.

Tačiau ji nenorėtų sugrįžti į tuos laikus, kai veterinarijos gydytoja teko dirbti kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose: būti privačia vet. gydytoja – daug geriau. Pats, anot veterinarijos gydytojos, susidarai savo darbo grafiką. Ypač gera dirbti, kai yra šitoks gausus medikamentų pasirinkimas.

“Anksčiau gyvulius gydėme tuo, ką gaudavome, o dabar – tuo, kuo reikia”, - palygino B.Vasiliauskienė.

Ji pastebi, kad šiais laikais labai sumažėję virškinimo ligų, nes ūkininkas suinteresuotas pelnu, sumažėję infekcinių ligų – nebegirdėti apie klasikinį kiaulių marą, galvijų tuberkuliozę.

Veterinarijos gydytojo darbas yra susijęs ir su išgyvenimais: kai nepavyksta išgydyti gyvulio, kai šis nudvesia. “Visada labai išgyvenu, o su amžiumi darausi dar jautresnė”, - prisipažino pašnekovė.

Kad ir koks bebūtų sunku veterinarijos gydytojo darbas, B.Vasiliauskienė suranda jame ir romantikos: jai ypač smagu priimti į pasaulį besiveržiančius naujų mėsinių veislių – šarolė, limuzinų ar belgų mėlynųjų – veršelius. “Kad jūs matytumėt, kokie jie gražūs…” – pasidžiaugė vet. gydytoja.

Veterinarijos gydytojas nuolat yra ir arti gamtos: gyvulį prireikia gydyti bet kuriuo paros metus, taigi vykstant į tvartus, ūkius tenka matyti visus metų laikus, patį įvairiausią paros laiką.

Kad ir norėjusi būti gydytoja, B.Vasiliauskienė išvengė nusivylimo savo profesija. “Šiandien galvoju, kad nieko nenorėčiau keisti – atrodo, jog nieko geriau ir nemokėčiau dirbti. Įsiminė ir mamos žodžiai: “Vaike, mokykis. Kad ir iš kaimo esi, bet būsi mokyta – nereikės karvių melžti”, - prisiminė ji.

Veterinarijos gydytoja B.Vasiliauskienė dirbo kartu su savo vyru Kaziu – taip pat veterinarijos gydytoju. Tokią pat specialybę įgijo ir sūnus Arūnas, kuris galbūt kada nors pakeis savo tėvus. O B.Vasiliauskienės svajonę būti medike įgyvendino duktė Jurgita.

Su B.Vasiliauskiene susitikome Pasaulinės veterinarų dienos išvakarėse – ją Pasaulio veterinarijos asociacija paskelbė balandžio 26 d.

Tai liudija apie veterinarijos gydytojų svarbą šiandieniniame gyvenime.

“Pagrindinė veterinarijos gydytojų užduotis – rūpintis naminių ir laukinių gyvūnų sveikata, apsaugoti žmones nuo zoonozių – gyvūnams ir žmonėms bendrų ligų, - teigė N.Žeimys. – O tai, kad žmonės vis dažniau namuose laiko egzotinių gyvūnų, veterinarijos gydytojus skatina gilinti savo žinias”.

Šių dienų gyvenimo aktualijos veterinarams kelia naujus uždavinius – didelį dėmesį jie turi skirti gyvūnų gerovei, švietėjiškai veiklai, puoselėjant humanišką požiūrį į gyvūnus.

Nauja sritis, kurioje darbuojasi veterinarijos gydytojai, - maisto produktų saugos klausimai.

Mūsų – Kretingos – rajone be valstybinėje tarnyboje dirbančių veterinarijos gydytojų darbuojasi 11 privačių veterinarijos specialistų.

• Rašyti komentarą (1)