Namai, kuriuos neįgalieji laiko savais

Naujieji namai – modernūs, erdvūs ir jaukūs 10-ai juose įsikūrusių neįgalių žmonių.

Grafų Tiškevičių gatvėje Nr. 19 jau pusmetį veikia nauji Grupinio gyvenimo namai, kokių ligi šiol Kretingos rajone nebuvo: nors sodyba nuosavų namų kvartale iš išorės primena privačią, tačiau joje gyvena ir ūkiu rūpinasi ne viena šeima, o 10 Padvarių socialinės globos namų gyventojų. Jiems, persikėlusiems iš didelės įstaigos, tai yra tikrieji namai, šilti ir jaukūs, apie kuriuos jie svajojo ir kuriuos laiko savais, ne valdiškais.

Iš 10 gyventojų – dvi poros

Sutartą dieną Grupinių gyvenimo namų gyventojai ir čia dirbanti socialinė darbuotoja Ilona Motuzienė „Pajūrio naujienų“ laukė išsipuošę, susėdę ant minkšto kampo, vienas jų – Ričardas Dvornikovas pasitiko kaip šeimininkas ir pagelbėjo nusivelkant paltą. Kiti gi pakilę kvietė sėsti prie vaišėmis padengto stalo bendroje šių namų erdvėje, besijungiančioje su modernia virtuve, kur sumontuota visa šiuolaikinė įranga. Prie šio stalo įprastai jie bendrai susėda tris sykius per dieną – pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Pasiteiravus, kas gi ruošia jiems vagį, kas rūpinasi švara, vienas per kitą pasakojo, kad virtuvėje dažniausiai sukasi šių namų moterys Ieva ir Alma, padedant socialinio darbuotojo padėjėjoms. Maisto ruošybos yra mokęsis Algimantas, kuris tądien išskubėjo pas gydytoją. Nuskusti bulves, sukapoti ar supjaustyti mėsą, daržoves padeda bet kuris tuo metu laisvesnis vyras.

„Žinojom ir laukėm atidarant šiuos namus, bet kad juose bus taip gera, neįsivaizdavome“, – kalbėjo vienas drąsiausių gyventojų Ramūnas Pašilis. Gyventojai – skirtingo amžiaus: vyriausiam Aivarui – 61-eri, jauniausi yra Aušra ir Tomas, jiems – po 31-erius. Į Grupinio gyvenimo namus, pasak Padvarių socialinės globos namų direktorės Rimos Narmontienės, buvo atrinkti nesunkias negalias turintys ir labiau savarankiškai gyventi gebantys asmenys, tarp jų yra 2 poros. Kiekvienas gyventojas turi po savo kambarį, juose – nuosavus televizorius, kompiuterius, poros apgyvendintos dviviečiuose kambariuose. Įrengti atskiri sanitariniai mazgai ir higienos kambariai.

Sandėliuką su maisto atsargomis žiemai aprodė Ilona Motuzienė.

Padeda tvarkyti miesto erdves

„Mes – kaip šeima: visi tariamės, ką gaminsime pietums, patys važiuojame apsipirkti. Esame pasiskirstę pareigomis: vieni atsakingi už ruošą, kiti – už higieną, aplinkos tvarkymą. Turime savo šiltnamį, žiemai prisiruošėme visokių gėrybių. Važiavome mėlyniauti, prisišaldėme uogų, prisikonservavome burokėlių“, – pakvietusi apžiūrėti sandėliuką su gėrybėmis, kalbėjo I. Motuzienė.

Ji neslėpė, kad jai pačiai didelis komplimentas buvo išgirdus gyventojus sakant: „Kaip mes čia skaniai valgome. Taip yra todėl, kad mūsų padėjėjos gamina su didele meile. Mes neperkame pyragų, moterys sykį per savaitę jų prikepa, ir mums skanumynų netrūksta.“

Pasak R. Narmontienės, gyventojai yra draugiški su kaimynais, kiti nė netiki, kad čia apgyvendinti žmonės su įvairiomis negaliomis. Jai antrino I. Motuzienė: rudenį bendruomenė tvarkė pirmojo dvaro tvenkinio pakrantes, mat, patys netoliese gyvena. „Pavasarį pasisiūlysime talkinti Kretingos muziejui, miesto seniūnijai, nes gyvename tame pačiame mieste ir turime prie jo grožio puoselėjimo prisidėti“, – akcentavo I. Motuzienė.

Oficialiai įsidarbinti – neapsimoka

Gyventojai išvažiuoja aplankyti namiškių ir giminių, o ir šie čia juos dažniau aplanko, priveža gėrybių. „Žmonėms patinka vaišinti vieni kitus prie bendro stalo: Ieva iš sesers parvežė naminę vištą, Ramūnas mėgsta parnešti vaisių, Ričardas – gėlių papuošti namus“, – džiaugėsi socialinė darbuotoja.

Stipresni gyventojai savarankiškai talkina ūkininkams ar pažįstamiems ir taip užsidirba papildomą eurą prie neįgalumo pašalpos, kurios didžioji dalis – 80 proc. – išskaičiuojama už pragyvenimą. „Žmonės norėtų įsidarbinti nuolatos – priimtų ūkininkai, įdarbintų prekybos centrai, valgyklos, tačiau kol valstybėje gyvuoja ydinga tvarka, šiems žmonėms neapsimoka dirbti, nes telieka vos 20 proc. nuo uždarbio. Šį klausimą kėlėme, įstaigoje lankantis socialinės apsaugos ir darbo ministrei Monikai Navickienei, ir ji žadėjo pokyčių“, – tikino R. Narmontienė.

Grupinio gyvenimo namų gyventojai išvien su savo vadovėmis.

Vieno asmens gyvenimas Grupinio gyvenimo namuose kainuoja apie 1 tūkst. 200 Eur: pagal normatyvus lėšos paskirstomos mitybai, medikamentams, higienai, savišvietai, kultūros reikmėms. Susitaupę pastarųjų lėšų, neįgalieji neseniai bendrai apsilankė grupės „Pikaso“ koncerte, o ir savarankiškai nuvažiuoja į kino teatrą Klaipėdoje.

Ligos kirto iš pasalų

Besikalbant žmonės atsivėrė ir ėmė pasakoti savo istorijas. Pasirodo, net trys šių namų gyventojai – Tomas, Aušra ir Alma – yra iš vaikų globos namų: juos, sulaukusius pilnametystės, kelias atvedė į Padvarių socialinės globos namus, o iš šios įstaigos – į nedidelį jos padalinį.

37-erių Romas mokėsi buhalterinės apskaitos, tačiau staiga sušlubavus sveikatai, mokslą teko mesti. Dabar vyras per Užimtumo tarnybą įstojo mokytis programavimo į Baltijos technologijų institutą prie Klaipėdos universiteto. Stojant buvo atliekamas intelekto testas: Romo balai buvo itin aukšti – 13 iš 16 galimų. „Kol gyveno Padvariuose, visi gyventojai jam nešdavo telefonus, kompiuterius patvarkyti“, – juokėsi R. Narmontienė.

36-erių R. Pašilis sakėsi gimęs Varniuose, gyvenęs ir dirbęs statybose Klaipėdoje. Neslėpė mėgęs velnio lašus, sykį per išgertuves buvęs sumuštas, patyręs traumą ir tapęs neįgaliu. „Sveikatą gebu kontroliuoti vaistais. Norėčiau sutikti moterį, kad galėtume kurti šeimą ir gyventume atskirai“, – vyras neslėpė mėgstąs lankytis šokių vakaruose, dar – sportuoti.

„Visi mūsiškiai kažką mėgsta: Ričardas yra uolus parapijietis, itin pamaldus, vyksta į piligrimines keliones, atlaidus, Arvydas – užkietėjęs žvejys, prigaudo mums žuvų, vėžių“, – patikino socialinė darbuotoja.

Savo kambarį aprodė Ričardas Dvornikovas.

Namų paskirtis – neįgaliesiems tobulėti

„Per šį pusmetį, kaskart atvykusi, matau didelius pokyčius: čia apsigyvenę žmonės išlaisvėjo, pasikeitė jų emocinė būsena – jie tapo ramesni. Susėdę dabar mes kalbamės visai apie kitokius dalykus, negu įstaigoje: ten – labiau tarpusavio santykius aiškindavosi, o čia kalbamės apie gyvenimą, darbą, renginius, išvykas. Čia žmonės turi daugiau privatumo, tačiau atsirado ir daugiau pareigų“, – tvirtino R. Narmontienė, patikindama, kad nedideliuose Grupinio gyvenimo namuose, pagal jų sumanymą ir paskirtį, gyventojai ir turi tobulėti.

Kitas, aukštesnis, paslaugų laiptelis – apsaugoto būsto paslauga, kai globos įstaiga savarankiškai galinčiam gyventi asmeniui išnuomotų atskirą būstą, tačiau šios paslaugos Kretingoje jų įstaigos globotiniams dar reikia palūkėti.

Grupinio gyvenimo namų sklypui, statybai ir įrangai lėšų – 300 tūkst. Eur – skyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. „Dėkoju Apvaizdai, kad suspėjome į tą laiką, kai dar nebuvo karo Ukrainoje, ekonominės krizės, ir šiuos namus galėjome per 2-jus metus pastatyti“, – džiūgavo R. Narmontienė.

• Rašyti komentarą (0)