|
|
|
Saulėgrąžą grąžins paukščiams – sėjėjams
Garbaus amžiaus kūlupėniškis Steponas Preibys sakė norintis viešai pasidžiaugti neįprastais savo daržo laimikiais – per 3 m į aukštį perkopusia ir vis dar, juokėsi daržininkas, dangų pasiekti įsigeidusia saulėgrąža. Taip pat – ir moliūgu, kuris beaugdamas pats įsiropštė į obels viršūnę. Ta saulėgrąža daržininkui, kaip žvejui, netikėtas laimikis. Nes, sakė vyras, nei ją sėjo, nei ką – ji augo ir užaugo pati. „Galvoju, kad sėklas išnešiojo paukščiai. Gerai sugyvenu su jais: po langu esu pakabinęs lesyklą, žiemą pakabinu lašinių, paberiu sėklų, matyt, tarp jų pasitaikė ir saulėgrąžų. Lesa, čirškauja, pešasi dėl jų sparnuočiai. Kad jūs matytumėt, kokius juokus kelia zylės ir žvirbliai, o pernai atskrisdavo ir genys – valgydamas stebiu juos pro langą. Kaip kokiame filme... Sykį genys, išbaidęs zylutes, prisilesė, prisnūdo ir vos nenudribo nuo lesyklos“, – smagiai pasakojo dviese su žmona Regina sodyboje Liepų gatvėje gyvenantis 79-erių Steponas. Praėjusį pavasarį jis pastebėjo, kad darže, lysvėje tarp raudonųjų burokėlių ir topinambų (bulvinių saulėgrąžų), išdygo saulėgrąža. Ji vis stypo ir stypo, daržo šeimininkas ją pririšo prie greta augančios obels. Kartimi Steponas ją išmatavo – saulėgrąžos kotas siekė 3 m. „Per mėnesį saulėgrąža dar paaugo ir vis auga, galvą užrietusi. Vėtros jos kol nenulaužė. O kai nukris, atiduosiu ją paukščiams: tegul mėgaujasi, juk patys pasirūpino lesalu, tegul ir sotinasi per žiemą. Tegul naudojasi tuo gėriu, kurį pasisodino“, – filosofiškai į gamtą žvelgė S. Preibys. O moliūgą kūlupėniškis sakė pasodinęs į dirvą: sodino dvi sėklas, bet išdygo tik viena. „Bet aš nemačiau jo vaisiaus, tik ilgą ūsą, kuris rietėsi aplink obelį. Sykį pakėlęs galvą žiūriu – ogi tas įsikeberiojęs į obelį ir pasislėpęs tarp šakų ir lapų. Kai obuoliai pradėjo byrėti, o ir lapus nuplėšė vėjai, pasimatė visu gražumu – dabar šviečia sau aukštai lyg koks mėnulis“, – vaizdingai pasakojo vyras. Jis sakė, nors ir galįs kopėčiomis pasiekti moliūgą, bet to nedarąs. Abu su anūke Greta laukiantys, kol moliūgas pats nukris. O jei tiksliau – gal nė nelaukiąs, nes visgi smagu kasdien išeiti į kiemą ir pasigrožėti tuo moliūginiu mėnuliu. O kartais, kai pro šakas parskrodžia saulės spinduliai, jis primena ir patį ugninį kamuolį. Vis nušvinta nuotaika, ypač dabar, kai žmona Regina išvykus stiprinti sveikatą. Pats sakė nė nebūtų sumąstęs skambinti į redakciją, tačiau kaimynas paraginęs suskubti pasidalinti su skaitytojais, kol vėtros nenudraskė jo daržo grožybių.
„P. n.“ informacija
|
|
