Dailininkės akvarelės – tarsi dienoraštis

Antradienį po šv.Mišių bažnyčios galerija vos talpino dailininkės Liudos Liaudanskaitės draugus, kolegas, pažįstamus, atėjusius pasveikinti ją su 50-uoju jubiliejumi ir ta proga jai surengus savo akvarelės darbų parodą „Dovanok“.

„Šiandien gyvenu nuostata: ką gali padaryti, daryk tik gerai. Todėl ir į jubiliejinę parodą atrinkti tik patys geriausi viso mano nueito kūrybinio kelio darbai“, - tvirtino dailininkė Liuda Liaudanskaitė.

„Mano paveikslai – kaip dienoraštis: kažkas rašo atsiminimus, o aš lieju akvareles. Visi paveikslai susiję su brangiausiais mano gyvenimo momentais“, - kalbėjo Kretingos menininkų klubo PINX narė L.Liaudanskaitė.

Menininkė parodoje eksponuoja 17 darbų, kuriuose dominuoja jūros bei vandens, o su jais - ir laiko tėkmės tematika. Toks, L.Liaudanskaitės žodžiais, buvo vienos vasaros sumanymas: sėdėti ir kurti tik prie vandens. Tačiau, kaip ir daugybė gyvenimo dalykų, šis sumanymas išskydo. Todėl parodą ji įvardino kitaip: jos pavadinimas „Dovanok“ perteikia atsiprašymą, skirtą Kūrėjui, draugams bei sau pačiai.

„Esu labai turtinga draugų, man - didžiausias džiaugsmas, kad į parodą jų prigužėjo tokia daugybė. Draugai bei sūnūs – Gustas, Liudas ir Dovas - yra pagrindiniai ir mano kūrybos vertintojai. Tądien norėjosi ilgėliau pabūti su jais. Įprastai mūsų „vaišės“ - tai dvasinis penas: spektaklis, gera knyga, paroda. Todėl ir aš sumaniau draugams po parodos padovanoti Klaipėdos universitete lėlių teatro režisūrą studijuojančių studentų pastatytą spektaklį „Jūra“ pagal A.Baricco kūrinį. Broliai pranciškonai suteikė tam vietą vienuolyno refektoriuje“, - kalbėjo menininkė.

Personalines parodas, dailininkė teigė, ji organizuojanti kasmet nuo 1992-ųjų, kai atsikraustė gyventi į Kretingą. Ji – ir nuolatinė dailininkų plenerų dalyvė. Kartu su kitais Lietuvos menininkais ji kūrė Nidoje, Klaipėdoje, Kintuose, Orvydų sodyboje surengtuose pleneruose.

L.Liaudanskaitė gimė Klaipėdoje, gimtajame mieste studijavo dizainą. Gyvenimas ją nubloškė į Anykščius, kol namų trauka vėl sugrąžino ją arčiau pajūrio – į Kretingą. „Dvejus metus neturėjau darbo. Kol sykį į mano namų duris pasibeldė tuometinis Jurgio Pabrėžos gimnazijos direktorius Kajus Garška ir pasiūlė dirbti dailės mokytoja. Taip 14 metų aš esu mokytoja“, - kalbėjo menininkė.

Ji sakė kurianti tik laisvalaikiu, o laisvalaikis – tai vasara, šviesusis metas. Ji gali tapyti bet kur: ant stalo, suolo, grindų. Menininkės darbams būdingas spalvų lengvumas, permatomumas. Juose dominuoja lyriškos gaidos ir akimirkos žaismas.

„Sulaukus 50-ties, suvoki, kad prasideda atsakingesnis gyvenimo tarpsnis: kada norisi gyventi ir būti gerai. Viską, ką gali, – daryk tik gerai: išklausyk, paguosk, padėk“, - samprotavo menininkė. Suvokti tokią brandaus ir šviesaus gyvenimo nuostatą jai padėjo tikėjimas. L.Liaudanskaitė jau giliai įleido šaknis į pranciškoniškąją bendruomenę: šiemet kovo 8 dieną ji davė amžinuosius Trečiojo pranciškonų pasauliečių (tretininkų) ordino narės įžadus.

Menininkei yra apmaudu dėl liūdnos meno būklės šiuolaikiniame pragmatiškame pasaulyje: „Šiandien menas – tarsi našlaitis: nėra netgi vietos rengti parodas, spektaklius. Patys menininkai turi ją susirasti. Meno žmonėms reikalingi ir vadybininkai: mes kuriame, bet nemokame savęs reklamuoti. Jauni žmonės retai besirenka menininkų specialybes, nes jų duona nėra skalsi. Taip ir norisi išrėkti žmonėms: vietoj savaitgalinių susitikimų „Akropolyje“ nepagailėkit pinigų ir laiko geram spektakliui, parodai ar koncertui. Meną turėtų stipriai remti Vyriausybė, bet šiandien to, deja, nėra“.

• Rašyti komentarą (3)