|
|
|
Ilgai išsilaiko tik dirbtinė gėlė
Vos įžengus į gėlių kioską, pirmas pirkėjo klausimas: ar gėlė šviežia ir kiek ilgai ji išsilaikys? Gėlė yra gyvosios gamtos dalelė, trumpalaikis džiaugsmas. Gėlė turi nudžiuginti, suteikti nuostabos tada, kai ji dovanojama. Kita diena – jau kitas laikas, kitos progos, kaip ir kitas mūsų valgomas maistas. Ilgai laikosi tik netikra, dirbtinė gėlė. Taip samprotauja floristikos versle jau įsitvirtinusios kretingiškės Viktorija Matulionienė ir Rasa Mozūraitytė. Rasa savo gyvenimą su gėlėmis susiejo prieš 18, Viktorija – prieš 11 metų.
Gėlių verslas – nenuspėjamas Visoje Lietuvoje, anot pašnekovių, gėlės yra pristatomos dukart per savaitę. Tai priklauso nuo aukcionų Olandijoje, iš kur į Lietuvą ir suplūsta gausiausioji gėlių jūra. Gėlių dar atgabenama iš Lenkijos, Lotynų Amerikos, ypač Ekvadoro. Ir tik nedidelė dalis – lelijos, tulpės bei kalijos – atkeliauja iš Lietuvos ūkininkų šiltnamių. Tiekėjai jas atgabena iš sandėlių, kur sudarytos specialios laikymo sąlygos. Miesto turgelyje, vadinamajame trečiajame gėlių kioske, dirbančios V. Matulionienė ir R.Mozūraitytė pasakojo: „Gėlių versle yra sava virtuvė. Visus tuos metus koja kojon dirbame su tiekėjais: tarkim, netikėtai kažkas užsako 100 vienodų rožių puokštę, ir gėles jie atveža net naktį. Klientai reikalauja iš mūsų, o mes – iš tiekėjų“. Apskaičiuoti tikslius gėlių užsakymus – neįmanoma. Nenuspėsi, kokią dieną, kokių gėlių pageidaus pirkėjas: vienądien jis nupirks glėbį geltonų, o kitądien – tik baltų rožių ar tulpių. Trečiądien nepirks nieko. Po kiekvieno karto išmetama apie 10 - 20 proc. gėlių. Kai kada moterys jas atiduoda prošal einančioms močiutėms, kad šios nors dienai kitai papuoštų artimųjų kapus. Kretingoje bent dešimtyje vietų prekiaujama gėlėmis. Rasa ir Viktorija teigė, jog jos jau turi „prisijaukintą“ savo pirkėją. Konkurenciją jos atlaiko investuodamos į savo žinias: važiuoja į seminarus, domisi mados tendencijomis, perka nepigius žurnalus, kainuojančius nuo 20 iki 150 Lt. Floristės neturi įprastų švenčių Viktorija ir Rasa neslepia, jog floristės specialybė reikalauja ne vien kūrybiškumo, bet ir itin didelio darbštumo bei atkaklumo: „Būna, kad florisčių verslas klesti, bet moterys jame neatlaiko. Šeimos tiesiog nesitaiksto su jų nebuvimu namie. Mes neturime nei visiems įprastų švenčių, nei savaitgalių. Kai kiti švenčia, mes dirbame. Būna, kad žmonės dar prieš mėnesį užsako puokštes, ir negalime jų nuvilti. Darydamos gėlių kompozicijas vestuvėms ar kitoms progoms, savaitgaliais dirbame ligi pat paryčių. Gėlės juk iš anksto nepasiruoši. Šiuo metu nuotakos jau užsisako vestuvines puokštes spaliui“. Abi pašnekovės atviravo, jog darbe tarp gėlių suradusios save, ir kito darbo nebeįsivaizduojančios. „Rasa – labai kūrybinga. Jos fantazijos ir polėkiai nebetelpa į standartus. O aš - labiau technikė. Sugalvoju, kaip realizuoti Rasos sumanymus“, - sakė Viktorija. Abiejų moterų kūrybos bruožas – elegancija. Sukurti ir išlaikyti savo stilių yra kone neįmanoma, nes puokščių ar kompozicijų – neužpatentuosi. Madingos minimalistinės puokštės Pašnekovės tvirtino, jog į floristikos verslą jos atėjusios tuo metu, kai žmonės buvo labai ištroškę naujovių: norėjo visokių blizgučių puokštėse, žalumos bei daug spalvoto popieriaus. „Aš pradėjau dirbti, kai dar buvo populiarūs sovietiniai gvazdikai. Tačiau, atsivėrus sienoms, pirkėjų skonį ėmė diktuoti lenkiška mada“, - prisiminė R.Mozūraitytė. V.Matulionienė tikino, jog dabar yra madingos minimalistinės puokštės, kurioje akcentuojama pati gėlė, pabrėžiamas jos grožis. Tokiai puokštei nebereikia papildomos žalumos, smilgų ar blizgučių. Jas ypač pamėgo nuotakos. Prie nuotakos puokštės derinama ir šukuosenos puošybos elementai: mažos gėlytės, perliukai. Floristės negalėtų pasakyti, kokios gėlės dominuoja šiuo metu: tai priklauso nuo pirkėjo skonio ir progos. Kalijas, anksčiau buvusias išskirtinai laidotuvių gėlėmis, dabar pamėgo nuotakos. Motinos dienai žmonės perka šiltas, spalvingas puokštes. Gvazdikus labiau renkasi vyrų vardadieniams. Tačiau gėlių karaliene visomis progomis išlieka rožė. Žmonės mėgsta raudonos ir baltos spalvų rožes. Sunkiai pritampa gelsvai žalia ar geltona rožė. Šių netradicinių spalvų rožes mėgsta šiuolaikiški žmonės, nepaisantys prietarų. Dar tebetvyro nuomonė, kad geltona – tai neapykantos spalva. Gėlių spalvų reikšmės atsirado žmonijos priešistorėje, kai mūsų protėviai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, ir gėlėmis reiškė savo jausmus. Iš tiesų floristikoje nėra netinkamų spalvų, nes jos visos atėjo iš natūralios gamtos. Formuoja vientisą puošybos stilių Kretingiškiai, pašnekovių žodžiais, švenčių prabanga jau nebenusileidžia sostinės ar uostamiesčio gyventojams. Šventėse kuriamas vienos linijos stilius: tarpusavyje derinamos nuotakos ir jos palydos puokštės, mašinų, karietų ir arklių, stalo puokščių, jaunavedžių kėdžių, žvakidžių ir netgi taurelių puošyba. Laidotuvėse velionio artimieji taipogi jau nori skoningo vientisumo. „Jeigu mums patiki šarvojimo apipavidalinimą, darome to paties stiliaus puokštes prie galvos, kojų, palei karstą iš abiejų šonų. Patariame užsakyti ir tokius pat vainikus. Norėtųsi, kad žmonės keistų senąsias tradicijas, juk niekas nestovi vietoje: ateidami į laidotuves pagerbti velionį, turėtų atsinešti tik gėlių. Turėtų būti aukų dėžutė, į kurią galėtų įmesti auką paminklui ir kapavietei sutvarkyti. Dabar gi įvairiaspalviais krepšeliais bei vainikais sudarko artimųjų aplink karstą sukurtą puošybą, - kalbėjo floristės. – Bėda ir ta, kad Žemaitijoje per laidotuves žmonės ėmė tiesiog garbinti baltą spalvą. Jeigu gyvas žmogus mėgo, tarkim, geltoną ar oranžinę spalvą, reikėtų į tai ir atsižvelgti“. Nors abi floristės yra kategoriškai prieš plastmasines gėles kapuose, tačiau sutinka, jog išlygos – galimos, ypač tais atvejais, kai artimieji gyvena toli. Visame kame yra laikinumas: užgęsta gyvybė, nuvysta ir gėlė ant kapo. Plastmasinė gėlė teikia pigumo ir netikrumo. Menininkų kalnelyje Vilniaus kapinėse, pasak V.Matulionienės, kapai per žiemą paprasčiausiai yra uždengiami vien eglišakėmis. Gėlėmis puošdamos kretingiškius visomis jų gyvenimo progomis, Viktorija ir Rasa prisipažino, jog joms gėlių nei artimieji, nei draugai beveik nedovanoja. „Kažkodėl visiems atrodo, kad mes jomis persisotiname darbe. Bet darbe mes neturime kada džiaugtis ir nebematome tikrojo gėlės grožio. Nesąmonė, kad, būdamos moterys, esame abejingos gėlėms“, - atviravo Viktorija.
|
|
