|
|
|
„Pasibuvinėjimai“ su jaunuoju kūrėju kretingiškiu Linu Daugėla
Būsimas antrakursis 20-metis Vilniaus universiteto filologas Linas Daugėla, kuriam pavaldi poezija, proza ir fotografija, per pirmuosius studijų metus išbandė save ne tik krašto, šalies, bet ir užsienio jaunųjų kūrėjų konkursuose, skaitymuose, susibūrimuose, kur jo kūryba buvo puikiai įvertinta. Kukliai savo kūrybą vertinantis ir socialinėje erdvėje dažnai ją „pasibuvinėjimais“, „susiskaudėjimais“, „akmenų kalbinimu“, „vėjo gaudymu“ ir panašiais epitetais vadinantis kretingiškis sakė, kad kūryba jam esanti kaip pats gyvenimas, nes buvinėjimai, o juolab susiskaudėjimai gimsta iš bendrystės su kitu žmogumi, jo skausmo pažinimu ir perkeitimu. Kūryba jam – lyg šachmatų partija paties su savimi. O gyvenimas be kūrybos jam būtų tuščias. Tad nuo to „Smiltys“ ir pradėjo pokalbį su Linu, kurio kūryba mūsų leidinyje buvo spausdinama dar nuo mokyklos suolo, kai mokėsi Pranciškonų gimnazijoje, o jo lietuvių kalbos mokytoja ir pirmoji kūrybos skatintoja buvo Daiva Ataitė. – Galbūt pačiam jau paaiškėjo, kuri iš trijų kūrybos mūzų – poezijos, prozos ir fotografijos – Jūsų gyvenime lyderiauja? – Visa trijulė – poezija, proza ir fotografija – yra visuma, neišskirčiau kurios nors iš jų, nė viena jų nėra viršesnė už kitą. Rašau bet kur ir bet kada, net ir stovėdamas stotelėje – gimsta mintis, prabėga įstrigdama atmintin. Arba pamatau fragmentą – jis mane tiesiog ištinka – ir privalau jį užfiksuoti. Nors būna, kad ir sąmoningai išeinu į gatvę ar laukus su fotoaparatu, tačiau kadrų negaliu suplanuoti: jie nutinka arba – ne. Kuriant man nėra kažkas lengviau ar sunkiau, man tai yra tiesiog gyvenimas, kuris nestovi vietoje, kinta kas akimirksnį.
– Kada tarp studijų randate laiko tokiems „pasibuvinėjimams“, beje, ir su kūrėjais bendraminčiais? – Mokslai universitete, kaip žinia, yra labiau tyrinėjimas, studijos. Tai neskatina kūrybos. Kūrybą skatina pats gyvenimas su savo spalvomis ir atspalviais, tik reikia gebėti tai pagauti, užfiksuoti. Rašymui labiau skirtos naktys. Tačiau nėra meto, netinkančio kūrybai. Juokauju, kad kurti galiu 25 valandas per parą: ištinka jausmas, tada ir kuriu. – Aktyviai dalyvaujate kūrybinėje veikloje, esate matomas ir girdimas literatūriniuose jaunųjų literatūriniuose sambūriuose. Kuriuos galėtumėte išskirti pagal svarbą? – Norint įsilieti į literatūrinį gyvenimą, informaciją reikia sekti pačiam, dalyvauti Rašytojų sąjungos renginiuose, skaitymuose, konkursams siųsti darbus. Pernai dalyvavau jaunimo poezijos skaitymuose festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, taip pat „Poezijos pavasario“ jaunimo kūrybos skaitymuose bei kituose renginiuose. Balandį, išsiuntęs keletą eilėraščių, laimėjau atranką į tarptautinį jaunųjų kūrėjų konkursą „Prix Laurence“ Liuksemburge. Vykome su grupe literatų iš Lietuvos, išgirdome ir susipažinome su 6 Europos šalių literatų kūryba. Aš skaičiau savo eilėraštį lietuviškai ir taip pat, talkinant Kauno literatūros savaitei, jo vertimą į anglų kalbą. Komisijai skirstant vietas, man teko publikos prizas. – Šį rugsėjį komisijos jau esate atrinktas dalyvauti kone savaitę Vilniuje, Utenoje ir Tauragėje truksiančiame jaunųjų šalies kūrėjų festivalyje „Literatūrinės slinktys“, kurio rinkinyje bus ir Jūsų eilėraščių mini knygelė. – Taip, jaunajam kūrėjui šis renginys yra labai svarbus, tarsi paskatinimas ar įžanga į būsimą knygą. Buvo džiugu sužinoti, kad buvau atrinktas. Kūryba publikuojama atskiru leidiniu: išleidžiama „dėžutė“, joje – 5 knygelės. Šiemet bus išleistos 3 poezijos, po vieną prozos ir dramos. Taip pat publikuojami 5 autorių dailės kūriniai. Mano kūrybos knygelėje bus per 20 eilėraščių. Bus smagu sudalyvauti festivalio renginiuose. – Paminėjote galimybę išleisti savo knygą. Gal jau turite jos apmatus? – Nėra taip paprasta išleisti knygą visomis prasmėmis: konkurencijos, finansavimo, moraline. Konkursuose vyrauja didelė konkurencija. Taip pat dažnai negali nujausti, ar tekstas jau tikrai tinka publikuoti, tad dabar galiu atsakyti: tikiuosi, kada nors.
|
|
