Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar taupant elektrą reikėtų išjungti šviečiantį kryžių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vaikščiojanti kūryba

  • Kuprinė
  • 2022-07-29

„Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai savo rašymo įgūdžius lavina ir per kūrybinius užsiėmimus. Šįsyk užduotis jaunuoliams – savo miestą pamatyti kitomis akimis. Žurnalistika ir iššūkiai yra neatsiejami, tai jaunuolius ir paskatina savo kūrybos „neįrėminti“ į jokias taisykles. „Kupriniečiai“, vaikščiodami po Kretingos miestą, įrašė kilusias mintis ir parengė kūrybinius tekstus. Tad kviečiame kartu su jais pasivaikščioti po Kretingą.

---

Ar lengva būti žmogumi?

Žmogus lyg vabalas. Jis gimsta, auga, užauga, dirba, atgyvena savo, kiek jam lemta, ir tada galiausiai – dingsta. Dingsta ir jo nebelieka. Vienus prisimena, kitų – ne. Vienus atmena, kaip reikalingus, kitus – kaip paprasčiausias šio pasaulio šiukšles. Dažnai man kyla klausimas, ar lengva būti žmogumi? O kas būtų, jeigu būčiau paprasčiausiu ne kiekvienam nematomu vabalu? Gal nebūtų taip sunku pritapti prie kasdien besikeičiančios kasdienybės ritmo? O galbūt būti vabalu yra taip pat sunku, kaip ir žmogumi... Vis dėlto gimstant vabalu, negali tapti kitos rūšies. Turiu mintyje, jeigu gimsti skruzde, tu negali kada panorėjęs tapti ir būti bite. Žmogus – gali. Jis turi galimybę keisti vos ne viską: nuo darbo iki lyties.

Evelina STONKUTĖ

Tėkmė

Srauniai teka šių dienų minutės. Nebebandau atgręžti jų prieš srovę. Keistas nerūpestingumas visą vidų apėmė, ši būtis man tokia nauja. Sėdžiu priešais upę ir stebiu žmones, tekančius sava tėkme. Kiekvieno vandenys skirtingo gylio. Skaidrūs ir lengvai vilnijantys, drumzlini ir lelijomis apskretę. Tačiau nė vieno išsekusio neteko man dar matyti. Užeina sausros ir sukyla potvyniai – tokie gyvenimo tėkmės dėsniai. Visi vandenys savaip nerimastingi, tad man maga sužinoti, koks jausmas apima plūduriuojant. Trokštu nors poros akimirkų tokios euforijos savoje tėkmėje. Tyliai ir kryptingai, atsiduoti ir užmerkti akis, atiduoti kūną.

Kamilė PULOKAITĖ

---

Miesto garsuose

Šurmulys miesto centre. Tylos čia nėra. Kiekvienas skuba, paskendęs savuose reikaluose. Puodelis kavos, pypsintys automobiliai, žmonės, įnikę į savo išmaniuosius. Medžiai tyliai ošia, bet juos užgožia automobilių varikliai. Tas miesto gyvenimas šiek tiek primena poetės Juditos Vaičiūnaitės kūrybą.

O gal metas trumpam pabėgti į tylą? Biblioteka – ramybės ir susikaupimo kampelis. Dailios pilkos sienos ir didžiuliai langai. Ten, tyloje, per langą žvelgi į miesto triukšmą, bet knygų lentynos leidžia nuo jo atitrūkti.

Atidarau duris ir išeinu. Ir vėl grįžtu į miestą, kuris pasitinka su žmonių gausa ir tais burzgiančiais automobilių varikliais.

Vita MICKUTĖ

---

Žaizdų architektūra

Keli švieži įtrūkiai šaligatvy. Žolynai juose auga. Gatve vėl srūva žmonės, vėjas šiušena.

Miestas dar gyvas. Sienų randai aidi vis kitaip.

Grįžti į tas pačias vietas, tarsi iš naujo mokaisi liūdėti. Vėl žvelgi į suremontuotas sienas, tą pačią sielos architektūrą, bet po nauju tinku jauti tas pačias žaizdas, kurias kadaise jautei. Gal to ir tereikia, kad būtum savas. Baisu, jei neturi, kur grįžti, kai tenka iš naujo jaukintis miestą, kad galėtum vėl jam pakuždėti, kad ir tau sunku.

Kai grįžti į savą miestą, vėl su juo susikalbėti. Jis visada pasako kažką naujo, kažką kitaip. Eini pro balkoną, miestas numeta vieną kitą plytą, tarsi pasako, kad ir jam sunku. Gal taip ir gimsta ryšys, juk žmonės ne vien šypsniais apsikeičia.

Nejaugi pasaulis juda į priekį, kai miestai užminuoja mūsų vidų, kai vėl pajaučiam, ką jautėm kadaise ir vėl privalom sustoti, kad nesprogtumėm? Tada sukniumbam ant suoliuko, kelias valandas pražiūrim į trupančią sieną. Gal to ir tereikia.

Bet galiausiai esi žolynas tarpušaligatvy, kuris vis dar šventai žino, kas yra namai.

Linas DAUGĖLA


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas