Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar taupant elektrą reikėtų išjungti šviečiantį kryžių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Literatų stovykloje

  • Kuprinė
  • 2022-07-26
„Vasaros akademijos“ dalyviai

Neseniai turėjau nuostabią galimybę dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos surganizuotoje stovykloje „Vasaros akademija“, kurioje buvo sukviesti rašyti norintys moksleiviai. Tačiau patekti į šią stovyklą yra pakankamai sudėtinga, nes yra nedaug vietų. Taigi pasidalinsiu savo patirtimi iš šios stovyklos ir papasakosiu plačiau apie ją.

Žiniomis dalijosi žinomi žmonės

Stovyklą „Vasaros akademija“ Rašytojų sąjunga rengia nuo 2004 metų. Įprasta, kad vasaros stovyklose dažniausiai moksleiviai ilsisi, atsipalaiduoja nuo mokyklos darbų. Ši stovykla kiek kitokia, joje vyksta savęs, kaip asmenybės, ir rašytojo ugdymasis. Kiekvienas stovyklos dalyvis turi savo balsą, kiekvienas jų yra absoliučiai lygus tiek su stovyklos vadovais, tiek su stovyklautojais.

Patekti į ją iš tiesų gana sudėtinga. Yra du būdai patekti į stovyklą: būti pastebėtam kokiame nors konkurse ir sulaukti asmeninio kvietimo, kaip ir įvyko man, arba savo noru parašyti sklandų laišką, kodėl turėtų jus pasirinkti. Rašytojų sąjunga, viską įvertinusi, apsvarsčiusi, sudaro dalyvių sąrašus.

Šių metų liepos 17–22 d. į šią stovyklą buvo pakviesti dalyvauti 15 talentingų, jaunų poetų, prozininkų, tautosakininkų, publicistų. Juos ugdė ir mokė įvairiausi savo sričių žinovai.

Savo žinių lobyną dosniai atvėrė, įsitikinimais ir žiniomis dalijosi, subjektyvias kultūros ir meno politikos žinias atidavė net 12 vadovų, tarp kurių – Birutė Jonuškaitė – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, prozininkė, šio sambūrio sumanytoja, Alvydas Šlepikas – rašytojas, aktorius, režisierius, scenaristas, Ričardas Šileika – rašytojas ir fotografas, Valdas Papievis – rašytojas, prozininkas, vertėjas, ir daugelis kitų įdomių žmonių.

Diena stovykloje

Pirmą stovyklos dieną mes gavome bendrą užduotį – sukurti performansą. Temą ir siužetą turėjome susigalvoti patys. Tai skatino nebijoti dalinti savo kūryba, bendrauti tarpusavyje, atskleisti savo asmenybę.

Šią užduotį nusprendėme įveikti sujungę visų stilių kūrinius į bendrą etiudą. Aišku, galėjome tiesiog visi sustoti į eilutę ir perskaityti savo tekstus, kuriuos jau buvome ankščiau parašę, bet nusprendėme, kad bus geriau, jeigu mūsų kūriniai būtų sukurti šitam performansui.

Taigi poetai sudarė temos vienetinių veikėjų paveikslus, prozininkai ir publicistai kūrė tris poilgius kūrinius, iš kurių vienas buvo veikėjo vidinis monologas, o kiti du apie namų prasmę iš skirtingų perspektyvų. Tekstus kūrė kiekvienas atskirai, todėl reikėjo jungiančiojo žmogaus, kuris susietų visus tekstus į bendrą vaizdinį.

Man teko prisiimti režisieriaus vaidmenį. Savo performansą pavadinome „Kaip grįžti namo?“, kuriame, sujungus kiekvieno kūrybą ir redagavus tekstus, išėjo jausmingas etiudas su dramatiška pabaiga.

Šį savo etiudą atlikome Anykščių mieste, Šventosios upės slėnyje, prie pagrindinės – A. Vienuolio – gatvės. Netikėta ir linksmiausia dalis buvo, kad susirinko nemažas būrelis žiūrovų, nors jokios žinios apie mūsų performansą Anykščiuose nebuvo paviešinta.

Baigus etiudą mus visus nudžiugino malonūs publikos plojimai. Kiekvienas dalyvių galėjo parodyti savo stiprybę per savo kūrinį, per savo mintis.

Dieną visi buvome išbandyti per kūrybiškas paskaitas, kuriomis mus skatino išlaisvinti savo kūrybą. Vakarais diskutuodavome įvairiomis temomis.

Apibendrinant...

Buvau sužavėtas visais dėstytojais, jų požiūriu į pasaulį, į meną ir žmogų, kaip mūsų istorijos dalį. Jų pasisakymais, tokiais, kaip „Kai apkabini žmogų, iš tiesų jauti tik save“. Jų norais iš mūsų „ištraukti“ į paviršių laisvos vaizduotės menininką. Patiko žaidimas „Staigus rašytojas“. Per jį prie stalo atsisėda vienas dalyvių ir tampa rašytoju, o kiti – tos istorijos, kurią rašys, veikėjai. Tada rašytojas garsiai pradeda rašyti istoriją ir visi ją vaidina.

Dar mane nustebino – laisvas „nefiltruotas“ neformalus vadovų bendravimas su mumis. Jie viską sakė taip, kaip galvojo, ir mane asmeniškai išmokė vieno dalyko: kad nereikia siekti tobulumo – reikia siekti didesnio tikslo.

Stovykloje parašiau daug eilėraščių ir vieną pasaką, nes pasaka buvo viena paskaitos užduočių. Čia nėra vertinimo balais, čia nėra minties, kad tu nemoki, šioje stovykloje yra tik, kodėl taip parašei, kodėl čia yra taip. Niekas tavęs nevertina, visi tavo parašytą tekstą nori suvokti, o ne nubraukti ir nepasako – čia neteisingai.

Be to, sužavėjo mano kolegų, jaunųjų rašytojų kūriniai, iš ko jie semiasi kūrybinių impulsų. Vieni – iš gyvenimo patirčių, kiti – iš aplinkos, treti – iš pasisakymų ir t. t.

Stovykloje mes tapome viena didele meniška šeima. Lengvai galėjome diskutuoti įvairiausiomis temomis – pradedant politinėmis pažiūromis, tiek meno ir gyvenimo temomis. Potyriai, žinios, istorijos, kurias parsivežiau, bus tikrai neišsemiamos ir jų ilgai nepamiršiu. O tarp grupės narių mes turime dar vieną didelį ateities planą.

Dominykas MIEŽETIS

„P. n.“ akademijos narys


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas