|
|
|
Iš lizdo iškrito gandriukas. Ką daryti?
rutė teigė kur tik besikreipusi, nė iš vienos institucijos nesulaukusi galinčiųjų padėti iš lizdo iškritusiam gandriukui. Svarbiausia sparnai „Vienur sakė, kad ne jų kompetencija, kitur – kad tai natūrali atranka, nes gandrai, negalėdami išmaitinti, silpnesnį vaiką patys išmetantys. Bet aš mačiau, kad šiuokart neišmetė. Gandriukas kurį laiką kybojo ir neišsilaikęs iškrito“, – pasakojo moteris. Anot jos, kai kas nors su keturkoju augintiniu žiauriai pasielgia, iškart susidomi policija, išrašomos baudos, nuskamba per radiją ir televiziją. O paukštis juk – taip pat gyvybė, bet ji paliekama šalia lizdo kankintis ir mirti. Išgirdusi šią istoriją, gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ savininkė veterinarijos gydytoja Jurgita Gustaitienė gyvūnų gerove besirūpinančius darbuotojus ir savanorius stengėsi apginti – esą skambučių jie sulaukiantys 24 valandas per parą, ir neįmanoma į visus reaguoti čia ir dabar, kaip besikreipiantiems kartais norisi. „Juk niekas neatsitiks, kai, paryčiais radę kačiuką ar šuniuką, gyventojai juos priglaus pas save, o mums paskambins darbo metu nuo 8 iki 17-os valandos. Kai kurie žmonės matyt įsivaizduoja atliekantys žygdarbį vien dėl to, kad pakelia telefono ragelį ir apie į bėdą patekusį gyvūną mums praneša laukdami atsako“, – sakė ji. O, anot pašnekovės, kiekvienam reikėtų pradėti nuo savęs: ką aš galiu šioje situacijoje padaryti? „Jeigu dėl gandriuko moteris būtų paskambinusi man, pirmiausia būčiau paprašiusi nueiti ir pažiūrėti, ar sveikos jo kojos, sparnai?“ – kalbėjo J. Gustaitienė. Jos teigimu, iš lizdo tėvai gandriukus pradėjo mesti arba mažyliai patys apsižioplinę iškrisdavo jau prieš mėnesį. Tik žinant tikrąją paukščio būklę galima spręsti, ką daryti toliau. Jeigu lūžusi koja – dar pusė bėdos, bet, jei sparnas, – per daug sudėtinga, neįmanoma jo sugydyti taip, kad vėliau paukštis išskristų. Lūžęs sparnas fiziškai kad ir bus pagijęs, tačiau nebeatliks funkcijos.
Gamta – ne „Maxima“ Geraširdžiai žmonės nelaimėlius šeria, jaukinasi. Bet suaugę gandrai sulesa labai daug – reikės po kilogramą mėsos kasdien! Ar ne per didelė tai našta? Bet vis dėlto – jei meilė gyvybei nugali, ir žmogus pasiryžta nelaimėliui padėti iki gyvenimo pabaigos, tas gandras tampa kaip višta – naminiu paukščiu, tik dideliu, ir, beje, jam laikyti reikia gauti Aplinkos ministerijos leidimą. Kita vertus, išgelbėję stipriai sužalotą paukštį – nesvarbu, žvirblį, balandį ar varną – J. Gustaitienės žodžiais, žmonės atima maistą iš kitos gyvūnų rūšies, vadinasi, kažkas tą dieną liks alkanas ir silps. „Gamta – ne „Maxima“, ir nėra lentynų, nuo kurių ėdesį ateitų, pasiimtų ir savo vaikams parneštų lapė, lūšis ar usūrinis šuo“, – palygino veterinarijos gydytoja. Jos žodžiais, žvelgdami vien iš humaniškumo pozicijos, žmonės klysta: gamtoje viskas susieta viena grandine. Pavyzdžiui, kaimuose nelikus karvių, neliko ir įspūdingo grožio žalvarnių, kurie mėgsta tarpumiškius, kur ganomi gyvuliai ir gausu mėšlavabalių. O skaitytojai Birutei veterinarijos gydytoja patarė: jeigu iškritęs gandriukas turi sveikas kojas ir sveikus sparnus, – pasaugoti bent dvi savaites, kad nepapultų laukiniams gyvūnams. Toje vietoje, kur gandralizdis, kur mažylio tėvai ir šeima, kartą per dieną žolėje padėti mėsos tiek, kiek paukštukas sveria. Dabar, ko gero, – apie 300 g. Lengviausia – kad nereikėtų pjaustyti – atnešti vištos širdelių, skrandukų, šunims ar katėms skirtų konservų. Ūgtelėjusiam gandriukui mėsos reikės apie 700 g. Dar galima duoti ir šviežios varškės – tai bus skanėstas. J. Gustaitienė neabejojo, kad, jeigu gandriukas, apie kurio bėdą papasakojo skaitytoja, sveikas, atėjus laikui, jis pats išplasnos.
|
|
