Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar taupant elektrą reikėtų išjungti šviečiantį kryžių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kraštietė aktorė Aušra Pukelytė: „Penktoje klasėje įžengiau į „Atžalyno“ sceną ir būdama 50-ies panorau vėl čia sugrįžti.“

Iš Kretingos kilusi aktorė Aušra Pukelytė į vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ sceną sugrįžo beveik po keturiasdešimt metų. Ji kretingiškiams pristatė savo penkiasdešimtojo jubiliejaus proga pastatytą monospektaklį „Vuojaž, vuojaž“.

Per spektaklį aidėjo garsus žiūrovų juokas, skruostais riedėjo ašaros, o jam pasibaigus aktorė buvo palydėta gausiais plojimais ir ovacijomis. Po spektaklio premjeros klasės draugės, buvusios mokytojos, kiti spektaklio žiūrovai kartu su aktore vaišinosi tortu ir dalijosi prisiminimais iš mokyklos laikų. Pasirodymui praėjus ir emocijoms šiek tiek nurimus, aktorė teigė, kad vis dar jautėsi tarsi būtų kosmose ir pasidalino mintimis apie spektaklį, aktorystės kelią, „Atžalyną“, „Auksinį scenos kryžių“ ir santykį su gimtuoju miestu.

Talentą aktorystei pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja

– Kaip prasidėjo Jūsų aktorystės kelias?

– Turbūt buvo tos prigimties – man visada buvo įdomu žiūrėti, kaip mąsto kitas žmogus, kaip jis kalba, juda, galvoja. Iš pradžių tai vyko nesąmoningai, man net būdavo problemų, pavyzdžiui, mokykloje. Atsakinėju prieš mokytoją, jei mokytojas turi tokią ryškesnę kalbėjimo manierą, aš klausausi – ir pradedu kalbėti jo kalbėjimo maniera. Klasė pradeda juoktis, mokytojas galvoja, kad aš iš jo šaipausi, bet aš net nejaučiu, man tiesiog įdomu. Žinoma, aš jiems trukdydavau. Tad lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Akinskienė, man besimokant 5-oje klasėje, ir pasiūlė ateiti į vaikų ir jaunimo teatrą „Atžalynas“.

– Gal pamenate savo pirmąjį spektaklį „Atžalyne“?

– Taip, čia tuo metu dirbo debiutuojanti režisierė Eva Kelpšaitė ir statė spektaklį „Na, palauk, Raudonkepuraite“. Pamenu, visi galėjo rinktis, kas ką vaidins, aš buvau tokia nedrąsi ir pasirinkau vaidinti paukščiuką. Pačiame scenos gale skraidžiau, skraidžiau, o ji man ir sako: „Ne, tu būsi Raudonkepuraitė.“ Tai čia buvo mano toks pirmasis neva sėkmingas vaidmuo. Atsimenu, eidavau Kretingos gatvėmis, vaikai pirštu rodo į mane ir sako: „Žiūrėk – Raudonkepuraitė.“ Aš buvau susirgusi žvaigždžių liga, bet, kai jaunystėj susergi, tai greitai ir persergi.

– „Atžalynas“ buvo didelė Jūsų gyvenimo dalis. Su kuo „Atžalynas“ Jums siejasi dabar?

– „Atžalynas“ siejasi su vaikyste, ir aš ten užaugau. „Atžalyne“ susiformavau kaip žmogus, kaip asmenybė. Mes turėjom puikų pedagogą, kas ir tada, ir dabar yra reta. Tai Algimantas Verbutas. Jis turėjo prigimtinį pedagogo talentą – auklėjo mus neauklėdamas. Pavyzdžiui, aš tikrai buvau ganėtinai problemiškas vaikas, bet man būdavo gėda jį nuvilti. Jis buvo ir autoritetas, ir draugas. Tokiai pusiausvyrai išlaikyti reikia turėti išskirtinį pašaukimą.

Penkiasdešimtmetį įprasmino spektakliu

– Kodėl savo jubiliejų nusprendėte paminėti tokiu gana neįprastu būdu?

– Kažkaip toks įdomus skaičius gavosi: penktoje klasėje įžengiau į „Atžalyno“ sceną ir būdama 50-ties panorau vėl čia sugrįžti. Nemėgstu didelių švenčių, tad mąsčiau, kaip kitaip įprasminti tuos metus. Pagalvojau apie spektaklį. Kaip tik netyčia atradau atsiminimų albumą. Prasidėjo interviu su klasės draugėmis. Su jomis bendraujant kažkaip išsigrynino įdomios temos. Taip gimė spektaklio idėja, o jo dramaturgijos pagrindu ir tapo mano buvusių klasės draugių išsakytos mintys, pastebėjimai, asmeninės istorijos. Jos yra sėkmingos, stiprios moterys, galinčios tapti įkvėpimu daugeliui, paneigiančios mitus ir stereotipus apie amžių.

Ragina kalbėti nepatogiomis temomis ir švęsti gyvenimą

– Ko siekėte šiuo monospektakliu?

– Siekiau, kad spektaklis užčiuoptų bendražmogiškus dalykus, artimus didesnei žmonių grupei. Vengiau linijinio pasakojimo, receptų siūlymų ir moralo. Spektaklis labai asmeniškas, bet kartu ir universalus, atspindintis devinto dešimtmečio, lūžio kartos jaunystę. Šiuo spektakliu noriu apkabinti visas liūdinčias moteris ir noriu kviesti neužsisklęsti, o kalbėti apie nepatogias, nutylimas problemas. Į jas pažvelgti šviesiai, gal su humoru ir skatinti švęsti gyvenimą visuose amžiaus tarpsniuose.

– Kas slypi po spektaklio pavadinimu?

– „Vuojaž, vuojaž“ (pranc. „Voyage, voyage“ – aut. past.), visų pirma, yra mūsų tų laikų kultinė daina. Antra, vuojaž reiškia kelionę. Tai yra mano kelionė nuo tos penktos klasės iki dabar ir lygiai taip pat – visų moterų kelionė savęs ir savęs atradimo link. Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, beveik nėra spektaklių, kalbančių apie vidutinio amžiaus moterų gyvenimą. Todėl savo penkiasdešimtmetį norėjau pažymėti sukurdama spektaklį „Vuojaž, vuojaž“, kalbantį šia nepopuliaria tema. Keliantį klausimus: kur dingsta tos gražios, savimi pasitikinčios moterys? Ar visada jaunystė pranašesnė už brandą? Ką reiškia būti moterimi provincijoje? Ir ką daryti, kad tas „antras tomas“ nebūtų toks slegiantis.

Po spektaklio premjeros su klasės draugais, žiūrovais, buvusiomis mokytojomis aktorė pabendravo ir pasivaišino jubiliejiniu tortu ir nealkoholiniais gėrimais.

Profesionalų įvertinimas suteikia pasitikėjimo

– Buvote ne kartą nominuota „Auksiniams scenos kryžiams“ ir kaip aktorė, ir kaip dramaturgė. Ką šios nominacijos reiškia Jums ir kur šiuo metu stovi laimėtas trofėjus už nepagrindinį moters vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“?

– Jis stovi pas tėvus sekcijoje. Tėtis visus atėjusius į svečius giminaičius verčia į jį žiūrėti. Iš nominacijų, visų pirma, aš labiausiai džiaugiuosi savo debiutiniu spektakliu „Teritorija“ – buvau nominuota už dramaturgiją. Jis irgi buvo labai asmeniškas, ten dalyvavo beveik visa mano šeima. Sūnus filmavosi, vyras vaidino, dukra tuo metu sirgo, tad nedalyvavo filmuojant. Man tas spektaklis labai brangus. O kai tave nominuoja, tikrai jauti, kad profesionalai tave pastebėjo. Tai yra tavo darbas, ir jis yra įvertintas. Būna, žmogus po spektaklio pasako, kad jam patiko – aš esu naivi ir tikiu kiekvienu pasakymu. Tad jeigu tau pasako profesionalas, kritikas, kad tai yra gerai ir įvertina „kryžiumi“, tampi laureatu, tai duoda, visų pirma, pasitikėjimo, kurio tiek menininkui, tiek daugeliui žmonių trūksta. Mes, lietuviai, labai jau esam savikritiški.

– Ar planuojate daugiau savo kūrybos atvežti į Kretingą?

– Ateityje noriu ir toliau kurti Kretingos žmonėms įdomius projektus, susijusius su vietos gyventojais, istorijomis, papročiais. Prieš kelerius metus kartu su seserimi Rita ir Kretingos meno mokykla suorganizavome festivalį „Sugrįžimai“. Pernai sukūriau fotografinių portretų audioparodą „Oazės moterys“, kuri buvo eksponuota Kretingos bibliotekoje. Ši paroda, puikių ten dirbančių žmonių pastangomis, iki šiol keliauja po Kretingos rajono bibliotekų filialus. Turiu planų surengti netradicinius renginius Žemaičių kalbos metams, noriu pasikviesti į Kretingą savo kolegas su įdomiais spektakliais, unikaliais renginiais, koncertais, įdomias Lietuvos asmenybes į susitikimus su Kretingos žmonėmis. Deja, atrodo, kol kas visos durys uždarytos, o ir langai neatsidaro. Bet aš nenuleidžiu rankų, brukuosi, lendu, beldžiuosi į Savivaldybę, Kultūros tarybą – gal pavyks.

Kretingą myli, bet kartais tenka ir nusivilti

– Ką Jums reiškia Kretinga, ar dažnai čia apsilankot?

– Čia gyvena mano tėvai, mano sesuo. Anksčiau norėjosi kuo toliau nuo Kretingos. Jeigu būtų buvusi galimybė tuo metu išvažiuoti į Australiją – būčiau taip ir padariusi. Nežinau, kodėl. Kadangi tuomet kuo toliau buvo tik Vilnius, tai Vilniuj ir pasilikau. Žinoma, laikui einant viskas keičiasi. Šiuo metu mano santykis su Kretinga dvejopas: yra ir daug meilės, bet kartais – ir daug nusivylimo.

– Kodėl? Iš kur tas nusivylimas?

– Kalbu ne apie dramatiškus nusivylimus, bet kartais nuvilia kretingiškių provincialumas, uždarumas, seklumas. Atrodo, lyg būtų padėta stiklinė šalia, žmogus gali paimti, atsigerti, bet jis kažkodėl sėdi, yra piktas, ištroškęs ir nepaima to, kas yra visai šalia. Tu jam sakai: prašau, va padėta. Jis vis tiek: ne, ir viskas. Nesuprantu, kodėl, kai yra visos galimybės, tuo nepasinaudoti. Yra ir linksmų situacijų. Visada, kai grįžtu į Kretingą, būnu tėvų namuose, bet kai išlendu, iškišu nosį nors šiek tiek į miestą, patiriu aklimatizaciją: jaučiu daug skirtumų – ir teigiamų, ir neigiamų – tarp pačių žmonių, jų bendravime. Bet aš į viską žiūriu gana kūrybiškai, tad kartais būna visai linksma.

– Ko palinkėtumėt savo kraštiečiams?

– Anot vienos klasės draugės, kurios žodžiai skambėjo ir spektaklyje, čia – pats tobuliausias miestas gyventi: ir jūra arti, ir kiekviena pardavėja patars, kuris pyragas skanesnis, viską galima apeiti pėsčiomis, taupai laiką, ir transporto nereikia. Gal tai net ne palinkėjimas, bet labai noriu tuo pasidžiaugti. O dar tie Kretingos gėlynai – kažkas nerealaus. Aš jaučiuosi tarsi smilga šitoj pievoj ir nuo to taip gera. Nė Paryžiaus soduose tokio grožio nebūna... Kretingoje daug gražių oazių, kurių patys kretingiškiai nelabai vertina, o gal dar ir neatrado? Kad ir Jauryklos parkas, Kretingos dvaras, tvenkiniai... Kretinga iš tiesų labai turtinga, ir norisi, kad žmonės tai vertintų, džiaugtųsi ir didžiuotųsi.

Ieva URNIKYTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas