Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar taupant elektrą reikėtų išjungti šviečiantį kryžių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kaimas 1915–1918 m. Salantų apylinkės žemėlapyje. Vokietijos imperija

Viena seniausių Salantų apylinkės vietovių Laiviai yra antras pagal gyventojų skaičių (248 žmonės) ir trečias pagal teritorijos dydį (894,56 ha) Imbarės seniūnijos kaimas. Gyventojų skaičiumi jis nusileidžia tik Juodupėnams, o teritorijos plotu – Žeimiams ir Erlėnams.

Pavadinimo versijos – dvi

Laivius puslankiu juosia Salantas, kurio link per kaimą vingiuoja Bubinas, seniau vadintas Daubupiu (rusų laikais – Dubovka). Ties šių upių santaka kūrėsi pirmieji gyventojai, I tūkst. pr. įsirengę piliakalnį. Jį laiviškiai vadina Pilale ir pasakoja, kad tai senovės įtvirtinimas gynybai nuo švedų.

VIII–XIII a. piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje gyveno kuršių bendruomenė, artimuosius laidojusi kitapus Bubino įsirengtame kapinyne. Iš pradžių mirusieji laidoti nedeginti. Apie IX–X a., atsiradus deginimo papročiui, sudegintus palaikus su įkapėmis pradžioje sudėdavo į karstus, vėliau supildavo į dėžutes-karstelius, o kremacijai įsigalėjus, suberdavo į įvairaus dydžio duobes. Įkapės liudija, kad bendruomenė palaikė tamprius ryšius su tolimais prekybos centrais, iš kurių atkeliavo užsienio meistrų dirbiniai: kalavijai, Damasko plieno ietigalis, kovos kirviai, stiklo bei emalio karoliai ir pan. Tarp kapinyno ir Salanto seniau stūksojo Kurganu vadinta kalvelė, laikyta senovės karo vado kapu. Deja, tarpukariu ją nukasus, senienų ar kapų nerasta. Manoma, kad čia gyvenusią kuršių bendruomenę sunaikino ar iškeldino kitur 1260–1267 m. kuršių sukilimą numalšinę kryžiuočiai.

Deja, kaip kuršių bendruomenė vadino savo gyvenvietę, duomenų neturime. Dabartinis vietovardis atsirado XV–XVI a., kai į kuršių žemes atsikėlę žemaičiai įkūrė žemdirbių kaimą, pagal pirmojo naujakurio Laivio vardą pavadintą Laivaičiais. Manoma, kad pirmąkart Laiviai paminėti tarp didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1511 m. spalio 2 d. Žemaitijos seniūnui Stanislovui Kęsgailai dovanotų kaimų, kur kaimo vardas suslavintai užrašytas „Styrniki“ (senąja rusų kalba, kuria buvo surašytas dovanojimo aktas, sąvoka „styrnik“ reiškia yrininką arba laivininką). Tiesa, senieji laiviškiai turi kitą vietovardžio kilmės versiją. Pasak jų, senovėje Salantas buvo svarbi prekybos arterija, kuria plaukioję laivai apsistodavo po didžiuliu ąžuolu šalia piliakalnio įrengtoje prieplaukoje. Dėl to ją imta vadinti Laiviais, o vėliau šį vardą perėmė šalia išaugęs kaimas.

Troba su puošniomis gonkelėmis. Fot. Juozas Mickevičius, 1967 m.

Tarp gyventojų – ir valstiečiai, ir bajorai

Vykdant Valakų reformą, 1568 m. kaimo ribos įgavo taisyklingo stačiakampio planą, o dalis žemės tęsėsi kitapus Salanto iki pat Nerėpų. Dirbama žemė buvo padalinta į tris didelius laukus, kurių pakraščiuose paskirtos bendrosios ganyklos ir pievos. Gyvenvietė kūrėsi centriniame lauke, abipus Notėnų kelio – tarp Bubino upelio ir Platelių kelio.

Nuo XVII–XVIII a. kaimas priklausė Gintališkės dvarui. Jo žemdirbių dvasiniu gyvenimu iš pradžių rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų katalikų bažnyčios dvasininkai. 1750 m. Laiviuose stovėjo tik 12 sodybų. Vėliau jų skaičius ėmė augti ir per šimtą metų padidėjo kone dvigubai – iki 23 kiemų. XIX a. I pusėje Laiviuose gyveno nuo 193 iki 269 katalikų. Tarp jų 1845 m. minimos Jono Jonausko, Anupro Glodos, Antano Valančiaus, Petro Repšio, Mykolo Česnauskio, Kajetono Jurčiaus, Kazimiero Butkaus, Juozapo Miliaus, Antano Zaburo, Antano Simučio, Juozapo Šaulio, Petro Žulio, Juozapo Jakšto, Motiejaus Kazlausko, Prano Paulausko, Kazimiero Kočiaus, Petro Brazdeikio, Kazimiero Paulausko, Ignoto Bartušio, Juozapo Jankaus, Antano Baranausko, Antano Mažono, Mykolo Jackaus, Jurgio Činausko šeimynos.

Kuriantis kaimui, kuršių kapinyno pakraštyje buvo įrengtos pirmosios kaimo kapinės – Kapeliai, veikusios iki XVIII a. pab. Vėliau jos naudotos savižudžiams, nekrikštytiems mirusiems kūdikiams, skenduoliams, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukoms laidoti. Arčiau senosios gyvenvietės prie Bubino stūksančioje kalvoje veikė dar vienos kapinės – Senkapiai. Manoma, kad čia galėjo būti laidojami nuo 1709–1710 m. maro mirę kaimiečiai, kurių gyvieji nebeturėjo jėgų nuvežti iki kaimo kapinių.

Senasis kaimo kryžkelės kryžius. Fot. Juozas Trimukas, 1940 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Panaikinus baudžiavą, nuo 1861 m. kaimas priklausė Ginteliškės valsčiaus Gintališkės seniūnijai. Aprūpinant iš baudžiavos paleistus valstiečius žeme, kaime 115-kai žemdirbių buvo pamatuota 580 rėžių, už kuriuos jie mokėjo žemės mokesčius Gintališkės grafui Juozapui Leduchovskiui. Kaimui augant, naujakuriai ėmė keltis už valakinės gyvenvietės ribų, kūrėsi prie Salantų–Platelių kelio, taip pat kitapus Bubino. Todėl 1866 m. Laiviuose jau buvo 28 kiemai ir 290 gyventojų.

Tarp kaimo valstiečių buvo vargingų ir turtingesnių šeimų. Iš pasiturinčių valstiečių paminėtini Juozapas ir Kazimiera Laukiai, kurie apie 1912 m. Imbarės kaime iš Marcelio Sragio nusipirko per 50 ha dydžio vienkieminį ūkį. Vėliau šį ūkį paveldėjo Laiviuose gimusi duktė Sofija Laukaitė (1897–1972), 1922 m. pradžioje ištekėjusi už Laivių siuvėjo Prano Kazbaravičiaus (Kazbaraičio, Kasperaičio; 1888–1969), kilusio iš Gintališkės. Jiedu 1941–1944 m. savo namuose nuo genocido slėpė Salantų miestelio žydus, todėl vėliau buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Kaime gyveno ne tik valstiečiai. XIX a. antroje pusėje minimi bajorai Bonifacijus ir Barbora Pacevičiūtė Semaškos, Juozapas Viskontas su žmona Antanina Lekstutyte, iš Raseinių apskrities atsikėlę Aleksandras Šimkevičius su žmona Kotryna Šakinyte, Aleksandras Šimkevičius su žmona Magdalena Paulauskaite ir Elžbieta Tvarijonavičiūtė-Šimkevičienė, atsargos kareivis Pranas Krasauskas.

Marijos Sopulingosios ir šv. Roko skulptūros iš kaimo kryžkelės koplytėlės. Fot. Julius Kanarskas, 1985 m.

Vieną vietovę laikė prakeikta

Per vykusias žemės reformas dalis kaimo buvo išskaidyta į vienkiemius, kurių savininkai valdė išsipirktą dirbamą žemę, tačiau ganyklos ir pievos liko bendromis naudmenomis. Reformos koregavo kaimo ribas. Dvarčininkams buvo perduota kitapus Salanto buvusi žemė. Tuo tarpu Laiviams atiteko šiapus upės Erlėnams priklausiusi žemė bei Salantų klebonijos sklypas su Kregždinkalniu. Pasakojama, kad rusų matininkas prieš apmatuodamas šį sklypą užėjo į svečius pas Salantų kleboną tikėdamasis, kad bus gerai pavaišintas. Tačiau klebonui nepanorus su juo susitikti, matininkas labai įsižeidė ir klebonijos sklypą už pinigus paskyrė paupariui Vaitkui, o klebonui naują žemę pamatavo pelkėtoje vietoje.

Po reformų Laiviuose 1905–1915 m. stovėjo jau 46 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 369 gyventojai.

Prasidėjus kovoms dėl nepriklausomybės, Lietuvos ginti 1919 m. balandžio 27 d. savanoriu išėjo 18-metis Jonas Kazlauskis. Grįžęs Gaivališkės kaime gavo žemės sklypą, o 1929 m. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, vedė Agnę Laukytę iš gretimo Gedgaudžių kaimo.

Per pirmąjį Lietuvos vietovių surašymą Laiviuose 1923 m. registruota 50 ūkių ir 331 gyventojas. Vykdant Lietuvos žemės reformą, visa kaimo žemė, tame tarpe – ganyklos ir pievos, buvo išskirstytos į naujai pamatuotus vienkieminius ūkius. Pietrytinėje dalyje buvusiose ganyklose augusius krūmus išdeginę ir plėšininę žemę įdirbę naujakuriai savo nausėdiją ėmė vadinti Degimais. Taip XX a. viduryje Laiviuose stovėjo jau 76, o Degimuose – 13 vienkieminių ūkininkų sodybų.

VIII a. kuršės kapo įkapės. Lietuvos nacionalinis muziejus

Kaimo vietovės nuo seno turėjo savo vardus. Prie Salanto Jonkaus žemėje esanti pakiliausia kaimo dalis vadinta Kalnais. K. Simučio žemėje plytinčios užliejamos pievos vadintos Brastos (Brastvos) ir Prūdupio lankomis, o Salanto perskirta trečioji pieva, dalis kurios priklausė Jonkui, vadinta Žardos lanka. Kuršių kapinyną ir kryžiais paženklintas senąsias kapines apimanti žvyringa dirva vadinta Kapeliais. Joje tarpukariu Salantų valsčiaus savivaldybė ėmėsi kasti žvyrą kelių statybai ir remontui.

Bubinas K. Simučio žemėje juosė Šeštokiškės daubą, o Grigaičio ir Razmienės žemėje prie upelio kūpsojo pora ledynmetį menančių kalvelių, vadinamų Kapčiais. Kitos dvi kalvelės Pilibavičiaus ir K. Simučio žemėje vadintos Pyliniais, t. y. Pylimais. Apie J. Pilipavičiaus žemėje prie Bubino esančius Senkapius buvo pasakojama įvairių būtų ar nebūtų dalykų. Esą čia praeivius baidydavo pasirodžiusios milžiniškos katės. Taip pat pasakota, kad ši vieta senovėje buvusi prakeikta, nes daug kas čia patekęs mirdavo. Tik pastačius kryžių prakeikimas išnyko.

Apie Kregždinkalnį ir Laumės kūlį

K. ir J. Pilibavičių sklypuose plytėjo durpinga žemė, vadinama Kesuote (Kupstynu), kurioje iki žemės reformos buvusi šlapia, kupstuota pieva. Meškio, Drakšo ir kitų žemdirbių laukus apėmė Lieknaliai – molinga žemė, kurioje seniau plytėjusi krūmokšniais apaugusi ganykla. Mosteikos, Puškoriaus ir kitų žemėje plytėjo durpėta lyguma, vadinta Papliekiais. Anksčiau čia buvusi pelkėta pieva, tarpukariu tapusi plėšiniais, kuriuos baigta plėšti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Domarko ir Bučkaus žemėje buvęs šlapias ir durpingas laukas, dalis kurio naudota galvijams ganyti, vadintas Pikčiais.

Vakarinėje kaimo dalyje, Prano Narkaus žemėje, kuri seniau priklausė Vaitkui, ties Salantu esantis aukštumos pakraštys, kurio skardyje lizdus sukusios urvinės kregždės, vadintas Kregždinkalniu. Tautosaka mena, kad šioje vietoje numalšinus 1831 m. sukilimą rusų kazokai korė ir laidojo sukilėlius, tarp kurių buvo ir kunigas. 1906–1910 m. Salantų bažnyčią mūriję latviai čia rengė Jonines, o apylinkės jaunimas nuo to laiko mėgo ruošti gegužines. Tarp 1935–1939 m. ant Kregždinkalnio buvo nusileidęs Lietuvos aeroklubo lėktuvas „Karvelis“, prie kurio visi apylinkės smalsuoliai galėjo nusifotografuoti.

Netoli Kregždinkalnio, ties riba su Salantais, Salanto upėje, guli trys dideli rieduliai, vadinami Laumės kūliu. Pasakojama, kad tai buvęs didžiulis akmuo, ant kurio laumės mėgo skalbti rūbus. Kartą užėjus audrai į nespėjusias pasprukti laumes Perkūnas paleido žaibą, kuris akmenį suskaldė. Dar vienas, tik gerokai mažesnis, Laumės kūliu vadinamas akmuo su pėdą primenančiu įdubimu, guli Bubino upelyje netoli piliakalnio. Pasakojama, kad ant jo naktimis skalbdavusios laumės, kurios ir įmynusios pėdą.

Kuršių bendruomenės karys IX–XII a. Rekonstrukcinis piešinys pagal archeologinių tyrinėjimų duomenis

Nukonkuravo Tuzus

1941 m. birželį prasidėjus karui, į Salantuose kuriamą sukilėlių būrį įstojo laiviškiai šauliai Pranas Norkus, Alfonsas Kocius, Antanas Mosteika, Juozas Pilibavičius ir Kostas Šmita. Po karo dalis kaimo vyrų pasitraukė į mišką ir tapo partizanais. Tarp jų buvo Karelijos lageriuose 1944–1945 m. pabuvojęs jau minėtas Antanas Mosteika, 1947 m. liepą paskirtas Kardo (Kretingos) partizanų rinktinės Tauragio (Salantų) kuopos vadu, žuvęs 1948 m. sausio 4 d. Platelių valsčiaus Antsienių kaime.

Prasidėjus sovietų represijoms, į Sibirą 1948–1952 m. buvo išvežtos Prano Mosteikos, Prano Šmito, Jono Jonkaus ir Prano Domarko šeimos, kurias sudarė 18 žmonių. Iš tremties nebegrįžo Aleksandra Mosteikienė, Filomena Šmitienė ir Stanislava Jonkutė, o kiti buvo paleisti 1956–1958 m.

Sovietmečiu kaimas buvo pagalbinė Lenino kolūkio gyvenvietė. Tačiau, būdami Salantų pašonėje, Laiviai augo sparčiau nei administracinis ūkio centras Tuzai. Todėl į vieną didžiausių apylinkės gyvenviečių tapusius Laivius 1988 m. iš Tuzų buvo perkelta Lenino kolūkio, netrukus pervadinto Laivių kolūkiu, kontora, biblioteka, medicinos punktas, pastatyti kultūros namai ir vaikų darželis. Atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. kolūkio nebeliko. Šiandien laiviškius ir Laivių seniūnaitijos, apimančios Tuzus ir Žeimius, gyventojus jungia kaimo bendruomenės centras „Laiviai“, Kretingos rajono viešosios bibliotekos Laivių filialas ir Salantų kultūros centro Laivių skyrius.

Minėdami kaimo vardo pirmojo paminėjimo 500-ąsias metines, 2011 m. priešais gyvenvietę laiviškiai pasistatė memorialinį stogastulpį (meistras Liudas Ruginis). Kaimo kryžkelę nuo 1947 m. puošia kryžius ir koplytėlė, kurią iš Laivių kilusio kunigo Vlado Gedgaudo rūpesčiu 2021 m. restauravo salantiškis tautodailininkas Alioyzas Pocius ir vietinis meistras Vaidas Mikalauskas. Mūsų laikais tradiciniai kryžiai iškilo ne viename kieme, o daili koplytėlė papuošė Agripinos ir Aniceto Reikų sodybą. Kaimo pakraštyje šalia Salantų stovi XX a. pr. statytas ir 1998 m. atnaujintas koplytstulpis, puoštas banguotais ornamentais, paukščių figūrėlėmis ir profiliuotais bokšteliais, kurio koplytėlėje glaudžiasi Rūpintojėlis. Amžinam poilsiui Laivių žemėje atgulusių senųjų gyventojų – protokuršių, kuršių ir žemaičių, atminimą saugo kapinyne Kazio Simučio pastatytas paminklinis akmuo, raginantis visus mus domėtis gimtojo krašto praeitimi.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas