Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Legendinei krepšinio komandai „Žalgiris“ vadovauja dvi mūsų krašto legendos: (iš dešinės) – vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis, kuriam 2012-aisiais buvo suteiktas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas, o treneriu asistentu – Gintaras Krapikas, kuriam šis vardas suteiktas šiemet, ir jis taps 44-uoju Kretingos rajono Garbės piliečiu.

Šiemet Kretingos rajono Garbės piliečio vardą nuspręsta skirti kraštiečiui, olimpiečiui, nusipelniusiam Lietuvos krepšinio treneriui ir ilgamečiui „Žalgirio“ komandos žaidėjui, o dabar ir vėl – jos treneriui asistentui 60-mečiui Gintarui Krapikui. Šis garbingas titulas jam iškilmingai bus įteiktas per Šv. Antano atlaidus ir Kretingos miesto šventę birželio 12 dieną Kretingos katalikų bažnyčioje.

Šį pavasarį po 6-erių metų pertraukos prie „Žalgirio“ komandos vairo išvien su kitu kraštiečiu, iš Darbėnų kilusiu vyriausiuoju komandos treneriu Kaziu Maksvyčiu, taip pat – Kretingos rajono Garbės piliečiu, vėl stojęs G. Krapikas neslėpė nuoširdaus džiugesio, išgirdęs apie Kretingos žmonių jam skirtą pripažinimą ir įvertinimą.

Su „Pajūrio naujienomis“ jis pasidalino prisiminimais bei pastebėjimais apie savo gimtąjį miestą, pusės amžiaus nueitą krepšininko kelią ir norą nusilenkti jį išugdžiusiam pirmajam treneriui Stasiui Ruzgailai, beje, taip pat – Kretingos rajono Garbės piliečiui, kurio 100-ąsias gimimo metines švenčiame šiemet.

– Vyresnės kartos kretingiškiai sekė ir atsimena Jūsų sportinę karjerą, prasidėjusią jaunystėje dar Kretingoje. Jaunesnei kartai priminkite, kaip atėjote į krepšinį ir ilgam jame pasilikote.

– Kaip ir daugelis tuometinių Lietuvos vaikų, mėgau krepšinį, žaisdavome mūsų daugiabučio Birutės gatvėje kieme. Tą meilę krepšiniui mums turbūt įskiepijo Lietuvos pasiekimai Europos čempionatuose 1937 ir 1939 metais, kai JAV lietuvių dėka Lietuvai pavyko iškovoti Europos čempionų vardus. Jie ir įdiegė pasididžiavimą, kuris išliko ilgam ir ėjo iš kartos į kartą. Toks lietuvių charakteris: esam išdidūs, jaučiame tautinę savivertę, kurią galėjome išreikšti per sportinius pasiekimus. Taip buvo ir sovietmečiu, kai susikibdavome su stipriausiomis tuometinės Sovietų Sąjungos komandomis. O be to, dar esu ir užsispyręs žemaitis. Turiu 3,5 metų vyresnę sesę (Dalią Parišauskienę, – aut. pastaba), kuri tuomet, kai buvau vaikas, jau lankė krepšinio treniruotes. Norėjau ir aš, bet, pagal tuometinę tvarką, priimdavo tik nuo 10 metų, tad teko laukti. Todėl juokiuosi, kad vaikystėje buvau neištikimas krepšiniui: išbandžiau ir futbolą, ir lengvąją atletiką, kol sukako 10 metų ir jau galėjau treniruotis oficialiai. Pirmasis mano treneris buvo Stasys Ruzgaila, jis lydėjo mane iki pat 1978-ųjų, kol dar nebaigusį 11-os klasės, mane išsivežė į Kauną. Ten 2-jus metus žaidžiau „Žalgirio“ dublerių komandoje, o nuo 1980-ųjų su tuometinės Sovietų Sąjungos jaunimo rinktine pelnėme Europos jaunimo čempionų titulą. Man atiteko ir geriausio žaidėjo titulas, ir tų pačių metų rudenį buvau pakviestas į pagrindinę „Žalgirio“ komandą – joje žaidžiau 10 metų, iki 1990-ųjų.

Kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę, atsivėrė sienos, išvykau į Vokietiją ir dar 10 metų – nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų – žaidžiau III lygos Izerlohno „Tus“ komandoje. Todėl sakau, kad buvau ištikimas 2 klubams. Bet labiausiai – „Žalgiriui“, skaičiuoju: su pertraukomis susidaro, kad jam atiduota daugiau kaip 20 metų – 10 metų kaip žaidėjas, nuo 2000-ųjų iki 2007 m. – kaip treneris asistentas, 2008 m. trumpam kaip vyriausiasis treneris, ir vėl po pertraukos – nuo 2014-ųjų iki 2016-ųjų grįžau dirbti kaip vyriausias treneris, po to išvykau į Kiniją, dabar vėl grįžau į komandą ir esu jos vyriausiojo trenerio, kito Kretingos rajono Garbės piliečio Kazio Maksvyčio asistentas.

Kaune, prie „Krepšinio namų“ veikiančioje legendų ir sirgalių aikštelėje, tarp 100 Lietuvos krepšinio legendų – ir Gintaro Krapiko žvaigždė.

– Komanda, su kuria tarsi suaugote, pavadinta Lietuvai, jos tautiškumui ir patriotizmui svarbiu istoriniu pavadinimu, menančiu Žalgirio mūšį. Esate gimęs liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Patriotizmo simboliai, sakyčiau, tarsi užkoduoti Jumyse.

– Tikrai taip. Bet esu pavadintas ne Mindaugu, o Gintaru (juokėsi). Gal todėl, kad gimiau netoli jūros. O ir tuo metu niekas tos dienos neminėjo.

Aš visą laiką jaučiu dėkingumą Aukščiausiajam už sėkmę – esu įsitikinęs, kad be jo palaiminimo viso to nebūčiau pasiekęs. Ir visąlaik labai didžiuojuosi, kad esu kilęs iš Kretingos, kaip ir kiti krepšininkai olimpiečiai – Alvydas Pazdrazdis, Romanas Brazdauskis ir Gintaras Einikis. Tik pagalvokite: mes, keturi kretingiškiai, 1992-ųjų Barselonos olimpinėse žaidynėse sudarėme trečdalį komandos – bronzos medalio laimėtojos. Besusitinkame labai retai, nes mūsų visų gyvenimai – kaip čigonų, ant ratų. Taip sakau nenorėdamas įžeisti čigonų tautos, bet toks yra palyginimas. Pastaruosius trejus metus dirbau Kinijoje: treniravau Nankino „TongXi Monkey Kings“ ir Donguano „Guangdong Southern Tigers“ komandas, 2021-aisiais tapome Kinijos lygos čempionais. Dvejus metus dėl pandemijos buvo apribotos kelionės, negalėjau nė su šeima susitikti. Krepšininko profesionalo gyvenimas lydimas garbės, tačiau kasdienybė nėra paprasta ir lengva.

> – Paminėjote šeimą: priminkite, kur gyvena ir kuo užsiima jūsų artimieji?

– Mano šeima liko gyventi Vokietijoje. Žmona Ingrida dirba kavinėje, 35-erių sūnus Gytis, pagal specialybę – sporto ekonomistas, dirba vienoje Miuncheno IT kompanijų, o 33-jų dukra Joana dirba darbo teisės advokate tarptautinėje kompanijoje. Anūkams psichologiškai jau labai esu pasiruošęs, bet... Dabartinis jaunimas šioje srityje profesionalumo nesiekia (juokėsi).

– Gyvenimas Jus nubloškė ne tik į Kiniją, kur teko patirti gerokai sudėtingesnius negu Lietuvoje pandemijos suvaržymus. 2011– 2012-aisiais dirbote ir Mariupolio „Azovmaš“ komandos treneriu. Kokios mintys sukyla šiandien, stebint vaizdus iš sunaikinto Mariupolio?

– Iš pradžių mano galva nepriėmė tos realybės: kaip galima žudyti, griauti, naikinti šiais laikais, kai pasaulis pasiekė tokį lygį, kad, atrodė, viską galima išspręsti taikiais būdais, diplomatija. Neįsivaizduoju, kad nieko nebėra tose Mariupolio vietose, kur kažkada važiavau į darbą, vaikščiojau, sėdėjau kavinėse, skraidžiau iš oro uosto. Išvis nieko, vien griuvėsiai. Neliko draugų, jie išsiskirstė, išsivažinėjo į saugias vietas. Mano komandos vadovas turėjo tris fabrikus, į komandą buvo surinkti profesionalūs krepšininkai. Vykdavome į ekskursijas po gamyklas – įsivaizduokit, kokio jos dydžio, jei autobusai tarp cechų važinėdavo lyg mieste. Atrodytų, Mariupolio sunaikinimas tai nėra mano tiesioginis skausmas, bet rėžia lyg peiliu per širdį.

Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais Gintaras Krapikas pasidalijo ir savo šeimos, kuri gyvena Vokietijoje, nuotrauka.

– Ar kas nors, be prisiminimų, Jus vis dar sieja su Kretinga?

– Vaikystės takai, giminių kapai, į kuriuos neseniai, šį balandį, atgulė ir mano mama Stefanija. Tėtis Stanislovas pastaruosius 6-erius metus, kaip ligi tol ir mama, glaudžiasi pas seserį Dalią Palangoje.

Kaskart, pravažiuodamas pro Kretingą, stabteliu, kokia ji neatpažįstamai išgražėjusi – sutvarkytos gatvės, šaligatviai, o bažnyčios prieigos – išskirtinio grožio. Vaikščioju, ir širdis džiaugiasi. O dar traukia fantastiškoji garinė Kretingos pirtis Birutės gatvėje: aš visąlaik, susiruošęs į šį kraštą, pasiimu visus pirties reikmenis ir traukiu į šią pirtį. Prisimenu, eidavau į ją vaikystėje, gal kokių 8– 10 metų, kai namie visiems iš kolonėlės šilto vandens neužtekdavo. Jai ir likau ištikimas.

– Už sportinius pasiekimus ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje turite garbingų apdovanojimų: 1995 m. buvote apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu, 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, 2013 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Prie visų sentimentų vaikystės miestui, ką Jums reiškia Kretingos rajono Garbės piliečio vardas?

– Labai daug. Mano manymu, neužtenka tik akimirkos šlovės blykstelėjimo, kad pelnytum viso rajono žmonių pagarbą, užtarnautum jų dėmesį. Į tai, kad tapčiau Kretingos rajono Garbės piliečiu, reikėjo eiti ilgai – dešimtmečius, ir aš visą laiką didžiavausi, kad esu iš Kretingos. Gal ir daugiau galėjau nuopelnų atnešti savo miestui, bet stengiausi geriausiai daryti tai, ką galiu ir moku.

– Gal norėtumėte pasakyti dar kažką svarbaus, kas Jums guli ant širdies..?

– Norėčiau nusilenkti amžinatilsį savo pirmajam treneriui Stasiui Ruzgailai – už tai, kas šiandien esu, iš dalies dėkingas jam. S. Ruzgailos darbas su mumis, jaunais krepšininkais, manyje paliko didelį antspaudą. Savo nežmonišku atsidavimu krepšiniui jis mane galutinai užkrėtė šia sporto šaka. Žaviuosi jo asmenybe: tais laikais nebuvo specializuotų krepšinio trenerių – jis nebuvo to studijavęs, bet jo entuziazmas, disciplina buvo užkrečiantys. Iš jo to išmokau ir šiandien pagal jį tvarkau dokumentus, vedu statistiką, įdėmiai ir smulkiai pasiruošiu žaidėjams perteikti žaidimo analizę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas