Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar taupant elektrą reikėtų išjungti šviečiantį kryžių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingos kunigaikščiai Sapiegos

  • Mūsų žmonės
  • 2022-05-20
Kunigaikščių Sapiegų giminės didysis herbas. XIX a. vid.

Prieš 400 metų Kretingos dvaro valdos su miestu atiteko kunigaikščių Sapiegų giminei, kuri čia šeimininkavo iki 1745 metų. Šią įtakingą XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminę mūsų mieste nuo 2021 m. mena Sapiegų gatvė, jungianti Vilniaus gatvę su Darbėnų plentu.

Kretingos savininkui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1621 m. mirus, jo valdų paveldėtoja tapo 17-metė dukra Ona Scholastika Sapiegienė. Nepaisydama pamotės Onos Aloizės Chodkevičienės ir dėdės Trakų vaivados Aleksandro Chodkevičiaus nepritarimo, visą paveldėtą turtą 1622 m. gegužės 2 d. ji užrašė vyrui, Lietuvos didžiajam maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Dėdė ir antros eilės pusbrolis Kristupas Chodkevičius bandė valdas išsaugoti Chodkevičių giminei ir šį veiksmą užprotestavo. Tačiau 1625 m. vasario 18 d. Varšuvoje posėdžiavęs seimas pripažino, kad valdos užrašytos nepažeidžiant įstatymų. Taip Kretingos dvaras atiteko kunigaikščių Sapiegų giminei.

Sapiegos kildina save iš Gedimino sūnaus Narimanto. Tačiau rašytiniai šaltiniai liudija, kad giminė XV a. viduryje kilo iš Smolensko žemės rusų bajoro, didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio raštininko Semeno Sopihos. Didžiausią galybę Sapiegos įgavo XVII a., kai lietuvių ir rusėnų žemėse valdė daugybę dvarų ir miestų, formavo ir vykdė Lietuvos užsienio ir vidaus politiką.

Giminės simboliu tapo iš lenkų bajorų atkeliavusio Lapino herbo atmaina. Didįjį Sapiegų herbą sudarė mantijos su kunigaikščio karūna fone esantis raudonas skydas, kurio apatinę dalį užėmė Vytis. O viršutinė dalis buvusi padalinta į tris laukus: viduriniame vaizduojama strėlė su dvigubu kryžiumi (Lapino herbo ženklas), dešiniajame – strėlės peršauta šarvuota ranka, kairiajame – trys lelijos. Virš skydo kilo šalmas su karūna ir lapino pusfigūre.

Jonas Stanislovas Sapiega (1589–1635). Než. dailininkas. 1709 m. Krokuvos Vavelio karališkoji pilis

Jonas Stanislovas Sapiega (1589–1635) gimė Lietuvos didžiojo kanclerio, Lietuvos III statuto rengėjo Leono Sapiegos ir Dorotėjos Firlėj-Zbaraskos šeimoje. Mokėsi Vilniaus akademijoje ir Branevo jėzuitų kolegijoje, 1605 m. tapo Slanimo seniūnu. Vėliau studijas tęsė Viurcburge, Frankfurte prie Maino ir Paryžiuje. 1609 m. tapo valdovo Zigmanto Vazos dvariškiu, dalyvavo 1609–1611 m. karo žygyje į Smolenską, kurį užėmus buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju pastalininkiu. 1611–1625 m. buvo seimo nariu. 1612–1613 m. valdovo buvo išsiųstas su diplomatine misija į Šventosios Romos imperiją ir Italiją, 1625–1626 m. kovėsi kare su Švedija.

1620 m. vedė šešiolikmetę įtakingiausio to meto Lietuvos didiko, didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus dukrą Oną Scholastiką (1604–1625). Su ja netrukus susilaukė sūnaus, žmonos tėvo garbei pakrikštyto Karoliu. Žmonai 1625 m. kovo 10 d. Varšuvoje mirus, parvežė ją į Vilnių ir palaidojo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje įrengtoje Sapiegų šeimos kriptoje, šalia savo motinos. Po ketverių metų greta žmonos palaidojo ir vienintelį savo sūnų Karolį Sapiegą.

Rūpindamasis iš žmonos gautos Kretingos valdos gerove, Jonas Stanislovas Sapiega 1624 m. rugsėjo 16 d. išdavė privilegiją, kuria leido rengti mieste muges ir turgus, nustatė renkamus mokesčius. Siekdamas pagerinti nederliaus ir bado išsekintų miestiečių padėtį, 1625 m. kovo 13 d. pasirašė privilegiją, kuria leido pastatyti per Akmenos upę tiltą ir rinkti mokesčius už važiavimą juo.

Ona Scholastika Chodkevičiūtė-Sapiegienė (1604–1625). Portretinė herma Kretingos pranciškonų bažnyčioje. XVII a. I ketv.

Po žmonos mirties, Jonas Stanislovas antrąkart vedė lenkų didikę Grasildą Vodinską. Deja, nuo 1627 m. jo sveikata pradėjo prastėti, ėmė kamuoti psichikos liga. Nežiūrint to, jis rūpinosi iš pirmosios žmonos paveldėtų Liachavičų ir Bychavo tvirtovių modernizavimu, 1629 m. gegužės 29 d. patvirtino uošvio Jono Karolio Chodkevičiaus prieš 20 metų išduotą privilegiją, suteikiančią Kretingai, pavadintai Karolštatu, Magdeburgo teisę, keliavo gydytis į Bohemiją ir Italiją, svečiavosi Austrijos imperijos valdovų dvare Vienoje, 1631–1632 m. dalyvavo seimo darbe, rėmė Vladislovo Vazos išrinkimą karaliumi, surinko kariuomenę naujojo valdovo 1635 m. karinei ekspedicijai į Smolenską. Mirė Liachavičų pilyje nepalikęs palikuonių. Palaidotas buvo Vilniuje, greta motinos, neseniai mirusio tėvo, pirmosios žmonos ir sūnaus.

Kol vyko ginčai dėl jo valdų paveldėjimo, Kretingą 1635–1636 m. administravo giminaitis, Kartenos dvarininkas ir bažnyčios statytojas Mikalojus Sapiega. Jis rėmė ir Kretingos vienuolius bernardinus, 1636 m. išleido įsakymą, kuriuo siekė padėti jiems kovoti su pagonybės reliktais. Įsakymas liudija, kad XVII a. pirmoje pusėje nemažai Kretingos ir Kartenos apylinkių gyventojų tebebuvo formalūs krikščionys, nelankė bažnyčios, laikėsi pagoniškų papročių, garbino senovės baltų dievus, laumes, kaukus, perkūną, mirusiųjų vėles, bendravo su žyniais, raganiais ir burtininkais, patys burtininkavo, mirusiuosius laidojo miškuose ir laukuose. Todėl Mikalojus Sapiega paliepė tikintiesiems kiekvieną sekmadienį ir šventą dieną lankyti bažnyčią, eiti išpažinties, pasninkauti, krikštyti vaikus, pranešti klebonui apie sunkiai sergančius namiškius, suteikti paskutinį patepimą mirštantiems giminaičiams, o mirusiuosius laidoti tik kapinėse. Už įsakymo nevykdymą grėsė nemažos piniginės baudos, kurias prasikaltusieji turėjo mokėti bažnyčios kasai.

Kazimieras Leonas Sapiega (1609–1656). Než. dailininkas. XVII a. Lietuvos nacionalinis muziejus.

Jono Stanislovo valdos 1636 m. atiteko netikram broliui iš tėvo antrosios santuokos su Elžbieta Radvilaite Lietuvos didžiajam raštininkui Kazimierui Leonui Sapiegai (1609–1656). Jis buvo gimęs Vilniuje. Pradinį išsilavinimą gavęs namuose, studijavo Vilniaus akademijoje, Miuncheno, Ingolštato, Leveno, Briuselio, Bolonijos ir Padujos universitetuose. Įvairiapusišką aukštąjį išsilavinimą gavęs jaunuolis 1631 m. buvo išrinktas seimo nariu ir paskirtas karaliaus sekretoriumi, o kiek vėliau – Lietuvos didžiuoju raštininku, užsiėmė valstybės archyvų tvarkymu. Toliau kopdamas karjeros laiptais, 1637 m. tapo Lietuvos dvaro maršalka, 1647 m. – didžiuoju pakancleriu. Jis tapo bene turtingiausiu Lietuvos didiku. Be to, administravo plačiai krašte plytinčias didžiojo kunigaikščio dvaro valdas. Dalyvavo kovose su kazokais, Krymo totoriais, rusais ir švedais.

Kazimieras Leonas rezidavo Ružanuose, kurių herbe buvo vaizduojama rožė. 1637 m. miesteliui išrūpino Magdeburgo teisę ir suteikė naują herbą su šv. Kazimiero, stovinčio viduryje rožių vainiko, atvaizdu. Ta pačia proga pakeitė ir Kretingos miesto herbą, leisdamas jame naudoti to paties šventojo atvaizdą, tik be rožių vainiko. Įdomu tai, kad Ružanai ir Kretinga buvo vieninteliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai, kuriuos globojo šv. Kazimieras.

Kretingai 1636 m. gegužės 23 d. jis pakartotinai patvirtino Magdeburgo teisę ir brolio Jono Stanislovo Sapiegos 1624 m. išduotą privilegiją dėl mugių ir turgų rengimo ir mokesčių nustatymo, o 1644 m. nustatė tiltų mokestį per Akmenos ir Užpečių (Akmenos atšakos ties miesto vandens malūnu?) upes, kurį 1644 m. gruodžio 31 d. patvirtino Lenkijos–Lietuvos karalius Vladislovas Vaza.

Povilas Jonas Sapiega (1609–1665). Dail. Pierre Landry. 1663 m. Austrijos nacionalinė biblioteka

Jis steigė ir globojo bažnyčias ir vienuolynus, Vilniaus universitetui dovanojo turtingą knygų biblioteką ir skyrė lėšas teisės katedrai įsteigti ir išlaikyti. Nuo karo nukentėjusius Kretingos vienuolius bernardinus aprūpino liturginiais ir buitiniais indais, 1639 m. skyrė lėšų vienuolyno ir bažnyčios pastatams remontuoti.

Kazimieras Leonas buvo vedęs Teodorą Kristiną Tarnovską, tačiau liko bevaikis. Mirė Lietuvos Brastoje. Praėjus dešimtmečiui sarkofagas su palaikais buvo pervežtas į jo lėšomis statytą Biarozos kartūzų vienuolyno Šv. Kryžiaus bažnyčią. Rusams naikinant Baltoje Rusioje buvusius katalikų vienuolynus, bažnyčios rėmėjo palaikai 1869 m. buvo perlaidoti miestelio kapinėse.

Po mirties jo valdos atiteko antros eilės pusbroliui, įtakingiausiam to meto Lietuvoje valstybės veikėjui, Vilniaus vaivadai ir Lietuvos didžiajam etmonui Povilui Jonui Sapiegai (1609–1665), savo šeimos rezidencija pasirinkusiam Ružanus.

Šiam mirus, valdos atiteko vyriausiajam sūnui iš antrosios santuokos su Ona Barbora Kopec Kazimierui Jonui Povilui Sapiegai (1637–1720). Tai buvo ryžtinga, kupina ambicijų, veikli asmenybė, titulavusi save Bychavo grafu, visais įmanomais būdais siekusi užsibrėžtų tikslų ir sistemingai kopusi tarnybinės karjeros laiptais. 1659 m. jis tapo Lietuvos didžiuoju taurininku, vėliau – didžiuoju pastalininkiu, paiždininkiu, Polocko vaivada (1671), Žemaičių seniūnu ir Lietuvos lauko etmonu (1681). Tapęs Vilniaus vaivada ir Lietuvos didžiuoju etmonu, 1683 m. atsidūrė valdžios olimpe. 1689 m. buvo išrinktas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalka, taip pat buvo renkamas į seimą, senato atstovu prie karaliaus veikusioje Karo taryboje.

Kazimieras Jonas Povilas Sapiega (1637–1720). Než. dailininkas. XVII a. Smolensko valstybinis muziejus-draustinis

Sapiegų giminei ėmus dominuoti politiniame gyvenime, Kazimieras Jonas Povilas virto odiozine asmenybe, atvirai provokavusia konfliktus su oponentais. Negalėdamas pakęsti jo savivalės, Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis už kariuomenės laikymą vyskupijai priklausančiuose dvaruose didįjį etmoną 1694–1696 m. buvo ekskomunikavęs. Įsiplieskus kariniam konfliktui tarp Sapiegų ir jų viešpatavimu nepatenkintų didikų, jis vadovavo Sapiegų kariuomenei, tačiau 1700 m. lapkričio 18 d. prie Valkininkų pralaimėjo lemiamą mūšį. Todėl 1702 m. buvo priverstas sudaryti taikos sutartį, po kurios 1703 m. atsisakė Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono pareigų. Šiaurės karo pradžioje rėmė Lenkijos karaliumi 1704 m. tapusį švedų statytinį Stanislovą Leščinskį, 1705 m. atgavo didžiojo etmono bulavą, tačiau 1708 m. ją perdavė sūnėnui Kazimierui Jonui Sapiegai ir pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos.

XVII a. antrosios pusės–XVIII a. Kretingos miesto magistrato antspaudas su šv. Kazimiero atvaizdu ir užrašu. „Pavlvs Sapieha Pala Wilnen Svere Dvx Exerci Ma?Dvca Litvan Ciwi Carlolstadivn al. Croting.“ (Povilas Sapiega, Vilniaus vaivada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas / Karolštato arba Kretingos miestas“. Panašu, kad šį antspaudą magistratas naudojo 1656–1665 m. valdant Povilui Jonui Sapiegai.

Jam perimant Kretingos dvarą, Slanimo taurininkas Jeronimas Andžejevskis 1672 m. surašė valdos inventorių, kuriame randame pirmas konkrečias žinias apie dvaro sodybą. Ją sudarė tvenkinio pietinėje pakrantėje stovėję mediniai pastatai: rūmai, svirnas, arklidės, kluonas, ratinė, vandens malūnas ir kiti statiniai. Sodybą juosė griovys ir akmenų mūro siena, kurioje nuo miesto pusės buvę įrengti vartai su pakeliamu tiltu. Kitapus tvenkinio jau stovėjo palivarko sodyba.

Tais pačiais 1672 m. už dvaro savininko lėšas buvo rekonstruoti vienuolyno pastatai, prie kuklaus gotikinio bažnyčios fasado pristatytas masyvus keturkampis bokštas su kūgine smaile.

1676 m. liepos 16 d. jis pakartotinai patvirtino Kretingai Magdeburgo teisę, tačiau visokiais būdais stengėsi kontroliuoti formaliai nuo dvaro nepriklausomo magistrato veiklą. 1715 m. miestiečiams išsirinkus burmistru Andrejų Valtavičių, atsisakė jį patvirtinti. Miestiečių palaikomas naujasis burmistras protestavo ir nenorėjo grąžinti vaitui miesto antspaudo. Tada Kazimieras Jonas Povilas įsakė maištininkus, jeigu jie ir toliau priešinsis, bausti mirties bausme, kadangi „tarnai be valdžios negali būti“. Jo sprendimai būdavo griežti ir nagrinėjant dvarą pasiekusias magistrato bylas. Susipažinęs su vieno miesto piliečio byla, jis iš vaito pareikalavo: „Jei pasirodytų, kad jis padarė nusikaltimą, tuomet pagal mūsų teisę jį suimkite ir nubauskite mirtimi arba iš miesto kaip neklaužadą pagal jūsų teisę išvykite. Tačiau savo dekretą patvirtinti atsiųskite man.“

Kretingos bernardinų bažnyčia su 1672 m. Kazimiero Jono Povilo Sapiegos pristatytu bokštu. Piešinys iš 1779–1781 m. Hiršo Leibovičiaus išleisto Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapio. Lietuvos nacionalinis muziejus

Kazimiero Jono Povilo asmenybė ir darbai susilaukė įvairaus įvertinimo. Jei istorikai smerkė jį už kolaboravimą su švedais, Lietuvos didikų tarpusavio kivirčus, tai rašytojas Balys Sruoga dramoje „Kazimieras Sapiega“ jį idealizavo.

Jam 1720 m. kovo 13 d. Gardine mirus, Kretingą paveldėjo sūnus, buvęs Lietuvos stalininkas, seimo narys, susirėmimų su Sapiegų priešininkais Naugarduke ir Žemaitijoje dalyvis, kavalerijos rotmistras Jurgis Stanislovas Sapiega (1668–1732). Sapiegoms praradus įtaką, 1710–1713 m. jis gyveno Prūsijoje. Grįžęs į tėvynę, rūpinosi savo dvarais, o 1732 m. tapo Mstislavlio vaivada. Paskutiniu vyriškosios linijos Kretingos paveldėtoju tapo Jurgio Stanislovo sūnus Antanas Kazimieras Sapiega (1689–1739). Išsilavinimą įgijęs Paryžiuje, jis gyveno Prūsijoje. Grįžęs buvo renkamas į Abiejų Tautų Respublikos seimą, 1724 m. paskirtas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalka, o 1737 m. – Trakų kaštelionu.

Antanui Kazimierui mirus, Kretinga kaip nuotakos kraitis atiteko jo seseriai, Jurgio Stanislovo Sapiegos ir Teodoros Soltanaitės dukrai Kristinai Rozalijai Sapiegaitei (1724–1772), 1745 m. ištekėjusiai už Lietuvos didžiojo pataurininkio Kazimiero Adrijono Masalskio.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas