|
|
|
Senųjų pajūrio žvejų vardu palikta žinia dabarčiai ir ateičiai
Besidomintys Lietuvos pajūrio gyvenimu, norintys kuo daugiau sužinoti apie pačius įvairiausius jūros žvejų verslo, buities ir kultūros reiškinius jau turi galimybę tai padaryti: Lietuvos jūrų muziejus išleido amžininkų ir tyrėjų tekstų antologiją „Jūros skonis: žūklė Lietuvos priekrantėje 1900–1944 m.“
Skola „jūros žmonėms“ Pristatydamas naująją knygą leidinio rengėjas istorikas Dainius Elertas sakė, kad tokiu būdu atiduoda skolą „jūros žmonėms“. „Lietuvos kultūros istorijoje vyrauja žemdirbiškas pradas. Tai rodo ir jūrinius dalykus apibūdinantis bendrinės kalbos žodynas: jame laivai, kaip valstiečio jaučiai, „vagoja“ vandenynus arba plaukia, lyg plukdomi sieliai. Dainose jūra painiojama su mariomis ir atvirkščiai, o apdainuoti laiveliai neturi jūrinių atributų. O juk dar visai neseniai Lietuvos pajūrio ruože gyventa tikrų „jūros žmonių“ ir būta savitos pajūrio žvejų kultūros. Tad šia knyga ir joje sudėtais tekstais visų senųjų pajūrio žvejų vardu paliekame žinią dabarčiai ir ateičiai“, – beveik 600 puslapių antologiją, gausiai iliustruotą iš muziejų ir privačių kolekcininkų archyvų surinktomis ir iki šiol beveik niekur nepublikuotomis nuotraukomis, pristatė istorikas. D. Elertas prisipažino, kad imtis šios antologijos rengimo darbų paskatino noras publikuoti Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniuose saugomus buvusio muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio ir Edmundo Mačiulaičio etnografinių ekspedicijų Šventosios apylinkėse užrašus, kuriuose užfiksuoti pasakojimai apie XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pirmosios pusės žvejų kasdienybę. Beje, A. Každailis paliko ir pašnekesių su senaisiais žvejais garso įrašus, iš kurių taip pat pasisemta nemažai informacijos, nuspalvintos Šventosios gyventojų kuršininkų ypatinga šnekta. O pradėjus studijuoti užrašus, įrašus, pamažėl ėmė dėliotis ir knygos „rėmai“, kurie, renkant medžiagą, vis platėjo, kol nuspręsta apsiriboti 1900–1940 metais.
Istorijų ir faktų karoliukai „Knygoje norėjau papasakoti apie vyrų pasaulį. Apie tai, kas vyksta valtyje, kai žvejai išeina į jūrą, kaip traukiami tinklai, ūdos. Pasirodė, kad tokių tyrimų nėra. Atsiverčiau etnologų darbus apie tarpukario gyvenimą, bet apie pajūrio žmones, apie tuos, kurie žvejodavo, nėra nė sakinio, tik viena nuotrauka iš Būtingės. Nėra ką knygon dėti... Tiesa, buvo keletas šaltinių, tačiau autoriai jau iškeliavę anapilin. Tada prisiminiau šventojiškį kraštotyrininką Mikelį Balčių, su kuriuo daug bendrauta ir bendradarbiauta – iš jo sąsiuvinukų, iš jo užrašų pradėjo pildytis kuršininkams skirtasis knygos skyrius“, – pasakojo D. Elertas. Tuo pat metu istorikas ieškojo žmonių, galinčių papasakoti apie ano meto „jūros žmonių“ gyvenimą. Į tekstus sugulė autentiški pasakojimai: kalba žurnalistas, kalba policininkas, kalba muitininkas, kunigas, patys žvejai. Ir kalba skirtingomis kalbomis, skirtingomis tarmėmis, kalba apie tuos pačius reiškinius, panašius įvykius, apie senąją žvejybą, aplinką, kasdienybę. „Mano, kaip sudarytojo, pagrindinis darbas buvo interpretuoti istorijas faktus, ir suverti juos kaip karoliukus, pirmą kartą į vieną vietą sudėti beveik 50 metų apimančius amžininkų, liudininkų, tyrinėtojų pasakojimus apie kasdienybės įvairovę: nuo tragiškų likimo vingių iki džiaugsmingų akimirkų, nuo gyvenamosios aplinkos iki ryškių charakterių, nuo žūklės iki tradicinės virtuvės ypatybių, o taip pat atspindėti ir ne tokią patrauklią žvejų gyvenimo pusę: dalyvavimą kontrabandoje, dažnas žūtis jūroje“, – vardino D. Elertas, pridūręs, kad antologijoje skelbiami Palangos ir Klaipėdos krašto pajūrio žvejų šeimų sąrašai, kurie gali padėti ieškantiesiems savo šaknų.
„Visada sakiau, sakau ir sakysiu, kad su jūra juokauti nevalia: kai kalbama apie jūrą, reikia kalbėti pašnibždomis, kad neprišauktumėt vėjo. Ir geriausia šnibždėti kuršiškai“, – prieš papasakodamas apie savąjį indėlį į antologiją priminė M. Balčius, suskaičiavęs, kad rinkti medžiagą, užrašinėti į sąsiuvinius įvarius su jūra ir žvejais susijusius pasakojimus pradėjo mažne prieš 50 metų.
Darbo imtasi laiku Atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus bažnyčių archyvams Latvijoje, kraštotyrininkas ėmė nagrinėti tai, kas ten buvo užfiksuota vokiečių ir rusų kalbomis. „Užkliuvo viena data: 1898-ieji, mat tais metais buvo palaidota labai daug žvejų. Ir atsiminiau girdėtą beveik legenda tapusį pasakojimą, kad amžių sandūroje vieną labai gražų vakarą žvejai išėjo į jūrą, o naktį iš Palangos pusės atskriejęs škvalas su audra, ir ruože nuo Klaipėdos iki Liepojos nuskendo 100 žvejų. Ir išties bažnytiniuose archyvuose užfiksuota, kad tais metais Papės ir Šventosios pajūryje nuskendo 24 žvejai. Jūra pasiimdavo išties daug aukų. Palyginau, kiek per tokį pat laiką žuvo jūroje ir sausumoje: jūra pasiėmė 40 žvejų, sausumoje gi vieną nuspyrė arklys, trys prapuolė išėję į miestą – matyt, kokie „žiulikai“ pagavo, ir 6 žuvo miške – greičiausiai, medžius kertant. Sausumos darbai nebuvo tokie pavojingi, koks pavojingas buvo darbas jūroje: yra tekę bendrauti su žvejais, kurie sakėsi per gyvenimą skendę 3–4 kartus“, – M. Balčius pajuokavo, kad prie antologijos nedaug tedirbęs, tiesiog ištraukęs tai, kas jau buvo surinkta, ir pridūrė, kad ši knyga – galimybė skaitytojui pačiam atrasti jūrą. Pristatydami leidinį D. Elertas ir M. Balčius sakė apgailestaujantys, kad savo laiku vis dėlto per mažai tesiklausę, per mažai teužfiksavę to, ko dabar atkurti jau neįmanoma, nes nebėra tų, kas galėtų papasakoti apie ano meto „jūros žmones“. „Leidinys svarbus dar ir tuo, kad, bebaigiant jį sudaryti, suvokėme, kad labai laiku šio darbo ėmėmės. Nes daugiau nebus kam parašyti – tą galime tik mudu, nes beveik visi senieji jau išėję“, – akcentavęs, kad iš dalies šis suvokimas ir lėmė tai, jog į leidinį buvo sudėta visa, kas tik įmanoma, su viltimi, kad dar pavyks darbą pratęsti ir apžvelgti vėlesnį „jūros žmonių“ gyvenimo etapą, atliktą darbą apibendrino antologijos sudarytojas D. Elertas.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
