|
Algimantas JURGUTIS:
– Kiekviena diena man šventė. Nelaukiu Velykų. Likom dviese su žmona, pasidedam ant stalo, ką turim, – ir gerai. Į bažnyčią neinam. Kol dar buvom šeima, viskas buvo kitaip, o dabar vaikai užaugę, paskendę savo darbuose ir savo šventėse, vienas – užsienyje. Nesusirinksim.
|
|
Jurgita BALTMIŠKĖ:
– Kaip visada, svarbiausia numarginti kiaušinius. Šiemet Velykos bus linksmesnės, nes prie bendro stalo galėsim susirinkti jau ir su sese, ir su tėvais. Pernai dėl pandemijos šventėm uždarame šeimos ratelyje. Turim tradiciją išvakarėse dalyvauti šv. Mišiose, o ar ir šiemet dalyvausime, dar nežinau.
|
|
Daiva REINIKĖ:
– Kad nieko ypatingo neorganizuojame... Aš labiau laukiu pavasario negu Velykų. Tiesą sakant, savo šeimos tradicijas mes dar tik kuriame. Sūnui Otui šios Velykos bus trečiosios jo gyvenime, bet pirmosios, kai galės ridenti margučius. Tai džiugina.
|
|
Sesuo DANUTĖ:
– Prisikėlimo procesija, Velykų vigilija ir artimų žmonių lankymas – tokios yra mano Velykos. Labai laukiu jų. Pandemija ar ne pandemija – Kristus visada prisikelia. Tik tiek, kad per pandeminius metus labai trūko bendrystės.
|
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
|