|
|
|
Dalintis – meile ir duona, prireikus – ginti tėvynę
Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijoje jau antrą mėnesį tarnauja naujai paskirtas klebonas 64-erių Paulius Saulius Bytautas. Ši parapija jam nėra nauja: Kretingą teko pažinti ne vien per brolijos veiklą, bet ir tarnauti joje, grįžus iš misijų Sibire. Įvairiaspalvę brolio Pauliaus asmenybę atskleidžia biografija: jis – teologijos mokslų daktaras ir statytojas, ėmęsis atkurti vieną seniausių Lietuvoje gotikos bažnyčių – Šv. Jurgio kankinio (pranciškonų) Kaune, ir šaulys, karys savanoris, ir kelių karinių organizacijų kapelionas, taip pat – tarptautinių organizacijų atstovas. Nuo statybininko – iki mokslininko Pirmasis įspūdis bendraujant su broliu Sauliumi: tai – mąslus, santūrus ir mažakalbis žmogus. Iš pradžių išsiaiškinome, kuris jo, gimusio ir augusio Telšiuose, vardas yra krikšto, o kuris – vienuoliškas: „Tėvai mane krikštijo Pauliumi, bet dokumentuose esu įrašytas Sauliumi, pranciškonų brolijoje taip pat esu Paulius. Taigi, kuriuo vardu mane vadinsite, tuo nepagadinsite“, – šypsojosi klebonas. Trumpai perbėgome per jo biografiją, turtinga įvairios patirties: baigęs vidurinę mokyklą Telšiuose, mokėsi Plungės statybos technikume, dirbo statybinėse organizacijoje. 1981-aisiais įstojo į Kauno kunigų seminariją, po metų – į Pranciškonų ordiną, dalyvavo antisovietinėje veikloje, platino religinę ir politinę literatūrą. Baigęs seminariją 1986-aisiais, davė ir amžinuosius vienuolio įžadus. Pirmiausia dirbo vikaru Skuode, o po pusmečio buvo paskirtas tarnystei į Sibirą – tarnavo misijose Novosibirske, Tomske, Altajaus krašte. 1992-aisiais grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios Kaune rektoriumi, vėliau dirbo Plungės ir Kretingos parapijose. Gerokai prieš du dešimtmečius pasinėrė į mokslinę veiklą: baigęs teologijos doktorantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, Bažnytinės teisės studijas tęsė Lenkijoje, Liublino Šv. Jono Pauliaus katalikiškame universitete. Nuo 2014-ųjų iki atvykstant į Kretingą buvo Šv. Jurgio konvento Kaune gvardijonas. Imsis atkurti Kryžiaus kelio stotis P. S. Bytauto, kaip statytojo, patirties reikėjo – tai ir numatė Pranciškonų brolijos vadovai – atkuriant ilgamečių karų ir sovietų galutinai nuniokotą XV a. šventovę pačioje Kauno širdyje, Nemuno ir Neries santakoje. Nesureikšmindamas savo nuopelnų, brolis Paulius pasakojo, kad darbus pirmiausia teko pradėti nuo stogo, langų ir durų, sutvarkyti kriptą. Jam vadovaujant vienuolynui, buvo atkurti 6 Jurgio Kankinio bažnyčios altoriai, liko nesutvarkyti 2 altoriai – centrinis ir Šv. Pranciškaus, taip pat sakykla. Atkurtos XVIII a. Kryžiaus kelio stotys, sutvarkyta zakristija su sienine tapyba, vienuolyno refektorius su XVII a. pirmos pusės freskomis, restauruotos monogramos, sumontuoti 22 vitražai. Lėšų, atkuriant šią, vieną svarbiausių Kauno šventovių, buvo gauta įgyvendinat Europos Sąjungos projektus, iš Kultūros paveldo departamento ir pavienių mecenatų, – vien meniniams restauracijos darbams išleista per 1 mln. Eur. O ką, ūkišku žvilgsniu žvelgiant, šiandieną skubiai reikėtų tvarkyti Kretingos bažnyčioje? „Būtina sutvarkyti Kryžiaus kelio stotis šventoriuje. Koplytėlėse yra labai vertingi XVIII a. pabaigos paveikslai. Juos būtina restauruoti, – kalbėjo klebonas. – Taip pat reikėtų tvarkyti bažnyčios stogą, vietomis jis jau praleidžia vandenį.“ P. S. Bytautas pasidžiaugė, kad, pradėjęs dirbti Kretingoje, rado suburtą stiprią Parapijos tarnybą: „Žmonės patys siūlo idėjas. Jau buvome susitikę, bendrai tarsimės, kokie darbų prioritetai: kas mums priimtina, ko atsisakyti.“ Intensyvi kova tarp gėrio ir blogio Su P. S. Bytautu, kaip dvasininku, turinčiu ir kariškio patirties, pokalbis nukrypo į šiandien visiems labai aktualią Rusijos agresijos ir karo Ukrainoje, gėrio ir blogio kovos, temą. – Kaip elgtumėtės Jūs – kunigas ir karys – pavojaus Lietuvoje akivaizdoje? – Jeigu reikėtų ginti Lietuvą, atlikčiau pareigas, kokios man patikėtos. Esu davęs priesaiką, kaip ir visi šauliai, be to, esu kapelionas. O ir kiekvieno lietuvio pareiga – ginti tėvynę. – Kaip šiandien, po visų Ukrainoje Rusijos įvykdytų baisybių, masinių žudynių susivokti tikintiesiems: vienas iš Dešimties Dievo įsakymų yra „Nežudyk“, o kaimyninės šalies krikščionys savo dvasinio lyderio metropolito Kirilo laiminami eina į brolžudišką karą? – Šėtonas šiandienos pasaulyje veikia labai gudriai ir klastingai. Kiekvienas pilietis turi atskirti, kur yra balta ir juoda, kur tiesa ir melas, kur gėris ir blogis. Atsilyginti gėriu už gėrį ir blogiu už blogį gali kiekvienas, tačiau atsilyginti gėriu už blogį yra aukščiausias ir išskirtinis humaniškumo bruožas. Tačiau negalima leisti blogiui keroti. Ukrainoje žmonės gina savo tėvynę, ir tai yra tiesa. Jeigu žmonės kitaip mąsto, kitaip nori gyventi, niekas negali primesti jiems savo diktatūros. Jeigu žmonės siekia demokratijos, jų sielos trokšta laisvės, niekas negali terorizuodamas primesti savo viešpatavimo. Tie, kurie vykdo agresiją prieš taikius žmones, yra blogio jėgos atstovai ir prieš juos reikia kovoti. – Kodėl blogis, sakytum, visa jėga atsisuko prieš Ukrainą? Atrodytų, kad ji šiandien, kaip kažkada Kristus, prisiima viso krikščioniško pasaulio nuodėmes ir miršta už mus... – Aš nesu teisėjas, negaliu teisti nežinodamas. Esu girdėjęs pasakymą: „Dievas gali atleisti, bet žmonės neatleis.“ Negalėčiau kaltinti visos rusų tautos. Ši tauta yra suklaidinta ir suvedžiota. Rusijos žmonės nuo mažens pumpuojami klaidinga ideologija, taip auklėjami ir taip gyvena kelis dešimtmečius. Dirbau Sibire, žmonės ten – visai kitokie ir, manyčiau, kad yra didesni inteligentai už vadinamąją Maskvos šviesuomenę. Į Sibirą nuo Tado Kosčiuškos sukilimo 1794-aisiais, taip pat – po 1831 ir 1863 m. sukilimų, vykdant Stalino represijas, buvo tremiami didieji tautų protai. Sibire tarnaujant, teko telkti ir globoti įvairių tautų – lietuvių, lenkų, vokiečių – bendruomenes, buvo įkurti kaimai, pavadinti savais vietovardžiais, tarkim: Naujosios Baisiogalos, Naujosios Šeduvos, Bialystoko. Popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva buvo įkurtos ir dvi vyskupijos – Irkutsko ir Novosibirsko. – Šiemet mūsų Velykos – Kristaus Prisikėlimas – išmargintos krikščionių krauju. Kaip mes, katalikai, turėtume joms pasirengti, kaip susitaikyti su savimi ir Dievu, kad kuo ramiau priimtume šį sudėtingą laikmetį, šią dieną? – Nieko nėra stipriau už maldą. Jeigu tik turi noro melstis, tuomet ateina susitaikymas su savimi ir Dievu, ateina atleidimas ir ramybė. Svarbu nelaikyti pykčio: per atleidimą ateina gailestingumas. Nes jeigu jausi ir laikysi savyje pyktį, šis augs, keros, pavirsdamas į dar didesnį pyktį. Ir tai tęstųsi be pabaigos. – Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams? – Dalintis duona ir meile vieniems su kitais, tarp artimųjų, draugų, bendradarbių, o ypač – šeimose, nes tai – patys brangiausi žmonės, su kuriais susieti mūsų gyvenimai. Jeigu šeimoje yra gerai, tuomet ir visas gyvenimas yra šviesus. --- Kunigas Paulius Saulius Bytautas yra Lietuvos šaulių sąjungos Vlado Putvinskio klubo, Lietuvos Laisvės armijos, Nepriklausomos Gynėjų sąjungos, Lietuvos Generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos, Karių veteranų asociacijos, Lietuvos skautijos kapelionas. Taip pat priklauso Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, Lietuvos atsargos karininkų sąjungai, Lietuvos kariuomenės rezervo karininkų asociacijai, Lapčesis LV – Latvijos kariuomenės rėmėjų sąjungai. Jis yra Jotvingių kryžiaus riterių ordino kancleris, Šv. Eugenijaus Ordino prioras, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos, Švč. M. Marijos Širdžių Karalienės, Šv. Adalberto, Tarptautinės taikos pasaulyje riterių ordino ir Šv. Kazimiero ordino, XXVII knygų mėgėjų draugijos narys.
|
|
