Bažnyčią ir vienuolyną nuglostė savamokslių restauratorių rankos

Visą juodąjį Kretingos katalikų bažnyčios bei Pranciškonų vienuolyno tvarkymo – vidaus ir išorės sienų senojo tinko valymo, tinkavimo, dažymo, kriptos kuopimo ir atkūrimo – darbą jau dešimtmetį atlieka 33-jų kretingiškis, savamokslis restauratorius Darius Stripeika. Šešerius metus jam talkina 50-metis Edmundas Lukauskas.

Kretingos bažnyčią nuo grindų iki pat lubų nušveitę, nutinkavę, nesyk laipioję vienuolyno stogais, meistrai restauratoriai Darius Stripeika (kairėje) ir Edmundas Lukauskas sakė dirbą kaip viena komanda: „Atsakome ir už save, ir už kitas kito darbą bei gyvybę“

D.Stripeika pasakojo, jog prieš dešimtmetį dirbti vienuolyne jį, ką tik sugrįžusį iš Sibiro, kur trejus metus dirbo vairuotoju, pakvietė brolis Astijus. Pirmieji Dariaus mokytojai buvo restauratoriai iš Vilniaus: į Kretingą atvykdavo restauratoriaus Petro Kanevičiaus vadovaujama meistrų komanda, kuri atkūrė Vilniaus Bernardinų bažnyčią ir vienuolyną.

D.Stripeikos ir E.Lukausko rankos ne po vieną sykį yra nuglosčiusios bažnyčios sienas. „Teko nuskusti visą senąjį tinką. Kai kur buvo net trys tarybiniu laikotarpiu uždažyti sluoksniai. Beskutant centrinės navos sienas, ties viena kolona aptikome senovinį pieštą kryžių. Pranešėme broliams. Kultūros paveldo specialistė iš Vilniaus rekomendavo paieškoti piešinių ir ant kitų kolonų. Nugramdę tinką, radome jų. Šios atidengtos freskos išliko autentiškos iš bažnyčios statybos – 1610-1617 m. - laikotarpio“, - apie savo darbo netikėtumus ir unikalių piešinių radybas pasakojo D.Stripeika.

Vyrams tenka užsilipti ir iki pat bažnyčios lubų – net į 18 m aukštį. „Aukštumų mudu nebijome. Tas pats, ar dirbi ant žemės, ar palypėjęs arčiau dangaus. Mudu esame komanda - vienas už kitą atsakingi. Patys statomės ir tvirtiname pastolius“, - sakė mažakalbis E.Lukauskas, ilgus metus dirbęs aukštuminių kranų mašinistu.

Atkurti ypač vertingus bažnyčios kūrinius – altorius, pagrindines duris ir duris į vienuolyną, sakyklą – yra kviečiami profesionalūs restauratoriai, turintys istorijos, menotyrinių žinių, gebėjimų.

Abu kretingiškiai kuopė po centriniu bažnyčios altoriumi užgriuvusią kriptą, kurią buvo nuspręsta restauruoti. Ten atrado senovinių plytelių, kuriomis buvo išklotos kriptos grindys, liekanų. Pagal jas buvo atkurtos dabartinės kriptos grindys.

„Iš po žemių, kitokių sąnašų sluoksnių teko traukti ir švedų užmūrytų žmonių kaulus. Gražiai juos suguldėme į dėžes. Atradome kaukolių, vieną – net su plaukų kuokštais. Pagalvodavau: kokio žmogaus būta, kokį gyvenimą jis nugyveno. Akivaizdu viena: likimas šiems žmonėms buvo labai žiaurus – juos užmūrijo gyvus“, - prisimindamas neįprastas darbo situacijas, samprotavo D.Stripeika.

Tačiau restauratorių darbas yra labiau proziškas ir konkretus, negu romantiškas. „Dabar gramdysime tinką bažnyčios kampuose, šalinsime druskas. Tas vietas padengsime specialiu tinku. Druskos išmušė dėmes ant sienų, besiskverbiant drėgmei per sutrūnijusius lietvamzdžius, kol dar nebuvo perklotas bažnyčios stogas“, - kalbėjo D.Stripeika.

Nebaigtų darbų, anot pašnekovų, dar liko tiek, kiek bus restauruojama bažnyčia, rekonstruojamas vienuolynas. O jų eiga priklauso nuo lėšų: „Mūsų „šefai“ yra vienuoliai pranciškonai. Tiesiogiai už visą bažnyčios ir vienuolyno ūkį yra atsakingas Antanas Lukauskas. Su juo tariamės, kaip geriau ir greičiau atlikti darbus. Kai atliekami dideli darbai, papildomai kviečiamės talkininkų“.

Abu vyrai dar atsako ir už visus santechnikos darbus, o D.Stripeikai patikėta katilinė bei dujų ūkis.

„Aš nebenorėčiau kitokio darbo. Man čia – ir įdomu, ir ramu. Būtent – ramu. Po uraganų, kai vėtros nuplėšo vienuolyno čerpes, tenka ropštis ir ant stogų. Tuomet ypatingai pajaučiu, kad mane kažkas saugo. Kiek per tuos 10 metų teko dirbti pavojingose situacijose, nėsyk neįvyko joks nelaimingas atsitikimas“, - tikino pašnekovas.

• Rašyti komentarą (2)