Pajūrio naujienos
Help
2021 Spalis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną10°C debesuotumas 30 %
Naktį12°C debesuotumas 2 %
Apklausa

Ar Kretinga turi politinį lyderį?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kad dovanotume vienas kitam gerumą

  • Bendruomenėse
  • 2021-09-17
Kretingos rajono senjorų bendruomenė prie Šiluvos bazilikos

Kiekvienų metų rudens pradžia sujudina dažną lietuvį, pažadina jame piligrimą, ieškantį būdų susitikti su Aukščiausiuoju, kad širdimi prisiglaustų prie šventosios Šiluvos žemės, kad Didžiųjų Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidų metu bendroje maldoje pajaustų meilę, kad apmalšintų sielos ir kūno skaudulius.

Čia, Šiluvoje, kaip sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, atlaidų pirmąją dieną vyksta „didieji mainai“ – atvykdami į Šiluvą patys gauname, kad paskui duotume kitiems.

Mes, Kretingos rajono senjorų bendruomenė, į atlaidus atvykome rugsėjo 11-ąją – bendruomenių dieną, kad pajaustume bendrystę su visomis bendruomenėmis, o ir patys sustiprintume tarpusavio dvasinius saitus.

Ypatingi pasijautėme, kai, prieš prasidedant liturgijai, sveikindamas visus su bendruomenių diena, K. Kėvalas pakvietė prisiminti žemaičius ir Žemaitiją, nes būtent rugsėjo 11 d. sukako 600 metų, kai popiežius Martynas V patvirtino Žemaičių vyskupijos įsteigimo faktą ir priėmė žemaičius į savo globą. Tad, jo žodžiais tariant, ši diena yra ne tik bendruomenių, bet ir Žemaitijos diena.

Šv. Mišių, kurias vedė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, metu buvo meldžiama meilės ir neblėstančios vilties; dėkota šeimoms, kurios sudaro Bažnyčią ir yra bendruomenių šaknys; melstasi, kad stiprėjantis individualizmas ir vartojimo kultūra nestabdytų troškimo augti meilėje. Vyskupas kvietė puoselėti atvirumą ir svetingumą. Dar nežinojome, kad jau tądien jį ir patirsime, bet, kaip sakė mūsų rūpestingoji išvykų organizatorė Aldona Valatkienė ir bendruomenės pirmininkė Jovita Valužienė, tai yra paslaptis ir staigmena mums.

Pripildę savo širdis gerumo, permąstę savo ryšio su šalia esančiais svarbą, atsakę į klausimus, ar esame gailestingi, ar skubame vienas kitam padėti, ar atliepiam į artimojo skundus, pabirome kas kur: vieni – į Piligrimų centre įsikūrusį muziejų, kuriame esantys XVII–XVIII a. eksponatai liudija Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios istoriją; kiti – į Ligonių sveikatos koplytėlę prašyti Šiluvos Dievo Motinos užtarimo sergantiems artimiesiems; treti – į Šviesos koplytėlę uždegti žvakių, kurių liepsnelės, susiliejusios su šimtais kitų, nušviestų prašančiųjų viltis pasveikti, nugalėti iškilusius sunkumus, išspręsti, atrodo, neišsprendžiamas problemas.

Prisipažinsiu – į Šiluvą atvykau vedina troškimo uždegti žvakę ant teatro genijaus Eimunto Nekrošiaus kapo. Dabar šie žodžiai – metras, genijus – tapo simboliais, liudijančiais išskirtinės asmenybės svarbą, jos dydį, pakeitusį lietuviško teatro pasaulį, jo filosofiją. Mano karta užaugo su šio režisieriaus spektakliais: „Medaus skonis“, „Duokiškio baladės“, „Kvadratas“, brendo žiūrėdama „Pirosmani, Pirosmani“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, sprendė būties lygtis su „Dėde Vania“, „Otelu“, „Makbetu“, „Donelaičiu“.

Paskutinio poilsio atgulė gimtinėje, kuri režisieriui buvo pasaulio centras. Jis sugrįžo čia, kad būtų šio pasaulio ašimi. Šimtmečių išvagotas antkapinis akmuo, atgręžtas į baltumu spindinčią Apsireiškimo koplyčią. Begalybės trajektorija, įprasminanti kažkada režisieriaus pasakytus žodžius: gyvenimas ir mirtis taip glaudžiai supinti, jog belieka kiekvieną kartą apsispręsti, kurią anapusybę geriau pasirinkti. Šįkart anapusybė pati pasirinko, kad žmogaus vardas taptų amžinybe istorijoje.

Susirinkę savo mintis ir išgyvenimus paliekame Šiluvą. Žinome, kad, dienai įpusėjus, aikštėje bus giedami Žemaičių Kalvarijos kalnai. Bet, deja, jau be mūsų...

Kelionės sumanytojų taip ir maga paklausti apie laukiančią staigmeną, bet matosi, kad paslapčiai atskleisti dar reikia laiko. Diena tokia vasariškai dosni, kad norisi kuo daugiau pamatyti, kuo daugiau patirti. Negalime pravažiuoti pro vieną įstabiausių XVII a. pr. baroko architektūrinių ansamblių – Tytuvėnų Švč. M. Mergelės bažnyčią ir bernardinų vienuolyną. Čia mūsų jau laukė Tytuvėnų piligriminio centro gidė-vadybininkė Rūta Krencienė. Anot jos, esame tarsi giminės, kurias sieja bendra vienuolynų istorija. Deja, Tytuvėnų, – skaudi: 1831 m. į sukilimą išėjus 5 klierikams, vienuolynas ištuštėjo. Vėliau, po 1863–1864 m. sukilimo, caro valdžia vienuolyną uždarė, atėmė jo žemes, sunaikino didžiąją dalį bibliotekos. Norėta Tytuvėnų bažnyčią perduoti stačiatikiams, bet čia pasipriešino vyskupas Motiejus Valančius, palaikomas parapijiečių.

Į vienuolyną vienuoliai taip ir negrįžo, likę glaudėsi vieninteliame išlikusiame vienuolyne Kretingoje.

Kadangi – šeštadienis, po sakralią Tytuvėnų erdvę pirmyn atgal zuja jaunųjų poros ir gausios jų svitos. Bažnyčioje vyksta tuoktuvių ceremonijos. Seniausių Lietuvoje vargonų skambesį slopina lauke skraidančio drono įkyrus dūzgimas.

„Nemėgstu šeštadienių ir sekmadienių, – išsitarė gidė. – Tada vienuolyno koridoriuose aidi aukštakulnių caksėjimas, grindis šluojančių suknelių šiugždesys.“ Anot gidės Rūtos, būna savaitgalių, kai ore zvimbia ne vienas, o keturi dronai, vienuolyno erdvėse nuklojami stalai jaunųjų vaišėms. Klausydama gidės žodžių, šią akimirką iš naujo permąstau Šiluvoje gilią maldos, kad stiprėjantis individualizmas ir vartojimo kultūra nesustabdytų troškimo augti meilėje, prasmę. Bet aplinkui, rodos, tiek meilės, jų fluidai sklandyte sklando ore. O gal tai vienas kitam netrukdo?

Antrame vienuolyno aukšte apžiūrėjome vienuolių celes, įsiklausėme į vaizduotę kaitinančias gidės pasakojamas istorijas. Paliekame Tytuvėnų stebuklą suprasdami pakantumo kontrastingai mūsų gyvenimo kasdienybei prasmę. Kelias nelaukia. Sugužam į autobusą, o kiekvienam kirba mintis, kokią staigmeną patirsime ir kada?

Sukame Kelmės dvaro link, kur rūmuose įsikūręs šio krašto muziejus. Bet kas mūsų lauks, jei jau darbo valandos pasibaigusios? Išsiritę iš autobuso mankštiname kojas. O kas gi ten energingai mums moja nuo plačių muziejaus laiptų? Be ištikimosios gidės Laimos Šimkutės, paaukojusios mums savo brangų savaitgalio laiką, vylingai šypsosi Kelmės „Bočių“ bendrijos pirmininkas Zigmas Filipavičius. Tai – tik pirmoji dalis siurprizo, jau pats išsitaria, po ekskursijos mūsų laukia antroji. O kol kas, visus broliškai pasveikinęs, perduoda gidei į rankas.

Kelmės dvaras – vieta, kur pirmiausiai Lietuvoje prasidėjo 1831 m. sukilimas. Istorinis šio dvaro ir jo savininko Juliaus Gruževskio vaidmuo – labai svarbus: čia buvo pasirašytas sukilimo aktas, o pats J. Gruževskis įėjo į Raseinių sukilėlių laikinąją apskrities vyriausybę, vadovavo ulonų pulkui. Po sukilimo numalšinimo dvarininkas emigravo į Prancūziją.

Išlepinti mus supančių Palangos, Plungės, Kretingos dvarų prabangos, atidžiai įsiklausydami į gidės pasakojimą, kitomis akimis pažvelgėme į šį barokinio stiliaus provincijos dvarą – buvusį svarbų kovų už laisvę dalyvį.

Aplankę visus dvaro objektus, lydimi Zigmo Filipavičiaus, įsukome į Kelmės „Bočių“ draugijai priklausančią erdvę. Smagiu maršu mus sutiko bendruomenės kapela, viliojo vaišėmis nukrauti stalai.

Dabar supratome, kokią staigmeną mums ruošė mūsų brangūs bičiuliai. Sužinoję, kad būsime visai netoli jų, degė noru su mumis susitikti. Kaip sakė kelmiškės moterys, mūsų belaukdami dar spėjo ir bulves nusikasti, ir pyragų, cukinijų blynų iškepti.

Nieko nėra tvirčiau už nuoširdų draugų pabuvimą. Dar ilgai skambėjo dainos, sukosi šokių pynės. Grįžtant sutemose pakelės sodybų ir į mus lekiančių mašinų žibintų šviesos tarsi Šiluvos Šviesos koplytėlės žvakių mirgėjimas – meilės ir draugystės viltis.

Danutė DUNAUSKAITĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas