Pajūrio naujienos
Help
2021 Birželis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną31°C debesuotumas 13 %
Naktį19°C debesuotumas 13 %
Apklausa

Ar vėl pabranginus alkoholį ir rūkalus sumažės jų vartojimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Rekonstruoja nenudailintą pokario istoriją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2021-06-01
Partizanų istorijos rekonstruktoriaus Aurimo Rapalio rankose – prosenelio kurpalis, pabuvojęs Sibire ir parvežtas atgal.

1947-ųjų gegužė. Notėnų bažnyčoje vyksta pamaldos. Į jas netikėtai įžengia 15 ginkluotų partizanų, deda ginklus į šoną, išsitraukia rožančius, maldaknyges ir su visais meldžiasi. Po pamaldų „miško broliai“ surengia kaime vakaronę su trankia muzika ir šokiais, į kuriuos pakviečia jaunimą ne tik iš Notėnų, bet ir – Salantų, Platelių, Mosėdžio, o sutemus dingsta iš kaimo. Saugumas tai suuodžia tik kitądien.

Tokį šokiruojantį vaizdą praėjusį savaitgalį Notėnuose atkartojo ir nufilmavo kuršių ir partizanų istorija bei rekonstrukcija besidomintys bendraminčiai, susivieniję į nevyriausybines organizacijas „Ceklio kuršiai“ ir „Pilsots“.

Partizanų troboje – pokario muziejus

Vienas aktyviausių šių organizacijų idėjų generatorių – „Ceklio kuršiai“ vadovas salantiškis Aurimas Rapalis. Kartu su Kaišiadoryse gyvenančiu profesionaliu kariu Jonu Laurinavičiumi prieš kelerius metus sumanė pastarojo motinai vilnietei Romualdai Laurinavičienei priklausančios šimtametės jos senelio, garsaus salantiškio vaistininko Prano Mikutos trobos viename gale įkurti partizanams skirtą ekspoziciją ir pavadino ją Partizanų troba. Beje, šioje sodyboje dešimtmetį yra gyvenęs ir salantiškių giminaitis rašytojas Algimantas Mikuta.

„Atvėrėme balkius – palikome rąstus, senoviškai pravedėme elektros laidus, kad atrodytų kuo autentiškiau – norėjome, kad aplinka detalėmis ir simboliais primintų pokarį. Visų pirma iš Ypatingojo archyvo, Kretingos muziejaus, darbėniškio kraštotyrininko Stanislovo Burbos archyvo čia atkeliavo „Kardo“ rinktinės, veikusios Žemaitijoje – Kretingos, Kartenos, Darbėnų, Platelių, Salantų, Mosėdžio, Skuodo, Endriejavo, Kulių, Palangos apylinkėse – fotografijų parodos“, – pasakojo A. Rapalis.

Sugrįžo ir radiniai – granatos žiedas ir gilzės – iš 2019-aisiais išvien su vilniečiais archeologais „Ceklio kuršių“ atliktų žvalgomųjų Platelių kuopos bunkerio aplinkos tyrimų. „Šie radiniai 1950-ųjų gruodžio 10 dieną kainavo 3 jaunų partizanų ir jų vado Igno Žabinsko-Auklėtojo gyvybes. Tie jauni 18–19 metų vyrukai buvo „kieti“ – liko paskutiniai, jiems siūlė pasiduoti, bet jie ėjo iki pergalės. Toje vietoje pastatėme jiems paminklą“, – rodydamas bunkeryje aptiktas nuotraukas, pasakojo A. Rapalis.

Kurpalis – į Sibirą ir atgal

Nemažai pokario partizanų laikus menančių daiktų A. Rapalis sutempė ir iš savo giminės sodybų: siuvimo mašiną „Singer“, kuria siuvo jo močiutė Janina Gelžinienė iš Notėnų – tokiomis galbūt buvo siuvamos ir uniformos partizanams. Nors į miškus, salantiškio žodžiais, šie išėjo vilkėdami tuo, ką iš prieškario turėjo išsaugoję su lietuviška atributika. Įdomi yra medinio kurpalio istorija: „Mano prosenelis Antanas Gelžinis buvo klumpdirbys ir batsiuvys, o kai 1949-aisiais trėmė Sibirą, senelis Justinas, lyg nujausdamas, kad ta forma jam gali praversti, pasiėmė ją į tremtį ir grįždamas parsivežė atgal. Sykį mama priminė, kad tebesimėto namie, suradau ir atnešiau čia.“

Partizanų troboje – žmonių dovanoti daiktai: spausdinimo mašinėlė, dėklas žiūronams, šapirografas ir kt.

Pašnekovui iš giminės pasakojimų įstrigo ir toks faktas: kai trėmė jo senelius, promočiutė Julija, ieškodama daiktų, įbėgo į gerąją trobą ir iš įpročio nusispyrė batus. „Žmonės puoselėjo savo namus ir tikėjo gražiais dalykais. Šeima buvo labai tikinti. Jų sūnus, mano dėdė Kostas Gelžinis, metė mokyklą, kai vietoj Vyčio pakabino Staliną, ir neužilgo išėjo į partizanus. Žuvo 1951-aisiais prie Gintališkės, būdamas 24-erių. Jis matė, kaip, ištrėmus tėvus, sovietai griauna jų namus, bet nepaleido nė vieno šūvio. Pagalvoju, kaip tokiu dramatišku atveju būčiau pasielgęs aš pats? Nuo to ir prasidėjo žmonių supriešinimas, o tikroji esmė yra ta, kad sovietai užgrobė Lietuvą ir atėmė laisvę“, – tvirtino salantiškis.

Laukia eksponatų ir gyvų istorijų

Pasak A. Rapalio, dabar į Partizanų trobą, skirtą jaunimo edukacijai, pokalbiams, užeina įvairių įsitikinimų ir pažiūrų žmonės, domisi, pasakoja visokias istorijas, prisiminimus. „Bet mes jų – tikrų, nepagražintų – ir laukiame. Vienas sako – partizanai atėmė duoną, bet čia, manau, tik – smulkmena, lyginant su gerokai baisesniais įvykiais. Man įdomi visokia istorija: nei aš teisiu, nei pateisinu, į partizanus tiesiog žiūriu kaip į žmones. Juk partizanai dažniausiai buvo jauni, maksimalistai, jų siekis – laisvė, ir dėl jos jie ėjo ligi galo“, – įsitikinęs pašnekovas.

A.Rapalio žodžiais, sužinoję, kad rekonstruktoriai renka partizanų daiktus, pokario eksponatus, pradėjo skambinti žmonės, dažnai – anonimiškai: taip muziejuje atsirado iš Beržoro atgabenti spausdinimo mašinėlė ir dėklas žiūronams. Bendradarbiaujant su kitais rekonstruktoriais, atkeliavo šapirografas dauginti tekstus, fotožirklės, kitokie daiktai. O viena moteris iš Klaipėdos atvežė milo atraižą – ši pabuvojusi bunkeryje, jos tėvo buvo išsaugota ir lageryje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas