Pajūrio naujienos
Help
2021 Birželis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną21°C debesuotumas 1 %
Naktį7°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar vėl pabranginus alkoholį ir rūkalus sumažės jų vartojimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Dr. Gražina Pranauskienė kūrybinio įkvėpimo semiasi gamtoje, muzikoje. Nuotr. – kūrėja Melburno botanikos sode.

Mūsų kraštietė poezijos kūrėja dr. Gražina Pranauskienė, ilgus metus gyvenanti Australijoje, nenutraukė saitų su Lietuva, Kretinga ir su nekantrumu laukia, kada galės vėl čionai atvykti. Su „Smiltimis“ dr. G. Pranauskienė pasidalino mintimis apie kūrybą, poetinį žodį ir jo vietą šiandieniniame gyvenime.

– Papasakokite apie save – ką veikiate, kuo užsiimate, kokių pokyčių yra įvykę Jūsų gyvenime?

– Kai 1989 metais atvykau į Australiją, gyvenimą tarsi pradėjau iš naujo. Teko išmokti anglų kalbą, priprasti prie kultūrinių skirtumų, klimato, o 2012 m. pakeisti chorinio dirigavimo specialybę. Keturioliktus metus darbuojuosi Melburno universiteto vizualinių menų ir muzikos fakultete. Šeši milijonai Viktorijos valstijos gyventojų keturis mėnesius laikėsi griežtų COVID-19 karantino taisyklių, ir šiuo metu viruso plitimas sustabdytas. Antri metai dirbu namuose.

– Jūsų kūrybiniai darbai, pasiekimai. Ką esate parašiusi, ką sukūrusi, kur publikuojatės?

– Pradėjau rašyti nuo trylikos metų. Pamenu, per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą visada pasirinkdavau laisvą temą. 1979–1988 m., dirbama Gargždų kultūros namuose, aprašydavau renginius laikraštyje „Banga“ ir be galo didžiavausi, gaudama kokį rublį už straipsnį! Nuo pat atvykimo į Australiją savanoriškai rašau lietuvių laikraščiams „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, pasaulio lietuvių ir Lietuvos spaudai.

Didžiausiu pasiekimu laikau galimybę studijuoti ir po Vilniaus konservatorijoje baigtos chorvedybos siekti garbės bakalauro, magistrantūros, doktorantūros diplomų, įsigyjant žurnalistikos, kultūrinių studijų ir kūrybinio rašymo specialybes.

Tėviškėje išleisti eilėraščių rinkiniai „Eukaliptų tyloj“ ir „Abu krantai“. Anglų kalba parašytas knygas „Lietuvybė anapus žemės: tautinė ir kultūrinė lietuvių priklausomybė Australijoje“ bei „Tarybinės pasakos“ „Australian Scholarly Publishing“ leidykla išleido nemokamai, rengimo spaudai išlaidas padengė Australijos lietuvių fondas.

– Kaip Jūsų poetinis žodis suranda kelią pas skaitytoją, Jūsų kūrybos vertintoją?

– Ne paslaptis, kad poezijos žanras mažai kam prie širdies ir, kai į sportines varžybas susirenka tūkstančiai, eilėraščių pristatymuose dalyvauja vienetai. Tačiau būna ir išimčių: Melburno lietuvių namuose įvykusiame „Eukaliptų tylos“ pristatyme dalyvavo daug žmonių ir išpirko beveik visas knygas! Pristatymai įvairiuose Lietuvos miestuose, neaplenkiant Kretingos, paliko neišdildomą įspūdį. Džiugu, kad šiandien „Abu krantai“ puikuojasi įvairių miestų bibliotekų lentynose.

Geriausia kūrybos vertintoja – mama. Perskaičiusi eiles nusistebėjo, kad jose išsakiau tai, apie ką ji tik slapčia pagalvodavo. O kaip gi kitaip? Skaitytojas iš karto supranta, jei rašoma nenuoširdžiai, tad pasidalinau jaunystės polėkiais ir aname krante užstrigusios emigrantės jausmais.

– Kokia Jūsų kūrybos tematika? Kokiam žanrui ar tendencijai priskiriate save?

– Nuo eilėraščių pasistūmėjus mokslinės literatūros ir prozos link, apsistojau ties XX amžiaus Europos istorinių, politinių ir socioekonominių aplinkybių, privedusių prie lietuvių tautos išvietinimo per 1941–1945 m. vokiečių-rusų karą. 1944 m. apytiksliai 60–100 tūkst. Lietuvos gyventojų, išsigandusių artėjančios rusų armijos ir trėmimų į Sibirą, kirto nesaugomą Vokietijos sieną. Likę ar nespėję pabėgti tarybinėje santvarkoje patyrė kankinimus, persekiojimus, žudymus, tremtį, religinės laisvės ribojimą. Šios temos pinasi „Lietuvybėje anapus žemės“, kur taip pat nagrinėjami pokario laikmečiu ir vėliau į Australiją atvykusių tautiečių santykiai.

„Tarybinių pasakų“ apsakymų puslapiuose, po tyromis meilės istorijomis, slypi nuo 1940 m. okupuotos Lietuvos kasdienybė. Gegužės ir spalio demonstracijų metu nešdami plakatus ir raudonas vėliavas su kūju ir pjautuvu, knygos veikėjai nežino savo šalies istorijos. Po truputį besirutuliuojanti, ji visiškai atsiskleidžia paskutiniame apsakyme „Sapnuoju Švediją“, kai nepriklausomybės paskelbimas 1990 m. sutampa su masinės emigracijos į užsienį pradžia.

Australijos lietuvių dainų šventėje 2010-ųjų gruodį. Dr. Gražina Pranauskienė – priekyje, antra iš kairės.

– Koks apskritai yra Australijos kūrybinis kontekstas, potencialas, kuria kryptimi žengia kūrėjai, kam skiriami prioritetai?

– Dauguma Australijos gyventojų – futbolo, kriketo ir lauko teniso mėgėjai, o opera, baletas, muzika, dailė, knygos – antraeilis dalykas. Sunkiai priimu, kai viena žymiausių Australijos rašytojų Helen Garner teismo koridoriuose lūkuriuoja nusikaltėlių bylų nuosprendžių. Be abejo, jos peržengiančių gėrio ir blogio ribas veikėjų psichologija kaip magnetas traukia aštrių jausmų ir pojūčių mėgėjus. Tačiau mane žudikų, narkotikų ir alkoholio liūne skęstančių veikėjų poelgiai dar labiau skatina semtis kūrybinio įkvėpimo gamtoje, muzikoje.

Daugelį metų antrarūše laikoma aborigenų kūryba šiandien – pačiame klestėjime. Apsakymų knygoje „Paslaptinga upė“ Kate Grenville aprašo, kaip prieš 200 metų Australijoje įsikūrę europiečiai naikino pirmykščius gyventojus ir jų kultūrinius lobynus. Nors leidinys sulaukė didelio aborigenų pritarimo, istorikai jį sukritikavo, todėl, bendraudama su universiteto „Wilin“ aborigenų centro darbuotojais, ieškau palyginamosios tiesos.

– Kaip pavyksta išsaugoti ir puoselėti lietuvišką žodį tokioje tolybėje nuo Lietuvos? Ar apskritai, vystantis šiuolaikinėms technologijoms, sienų kalbai nebėra?

– Natūralu, kad išeivijoje lietuvišką žodį pamažu išstumia gyvenamoji aplinka, kurioje pokario laikmečio lietuvių palikuonims lengviau bendrauti angliškai. 1947–1952 m. Australijoje atsidūrusių 10 tūkst. tautiečių papročiai ir tradicijos gyvuoja iki šiol. Tolimesnis lietuvybės išlaikymas abiem kalbom priklauso nuo pasišventimo organizuoti ir dalyvauti kultūrinėse, sporto šventėse, tautiniuose minėjimuose. Ypač šiandien geografiniai atstumai nebesudaro kliūčių, nes yra daugybė lietuvybės tęsimo būdų. Koronoviruso suvaržymai man nesutrukdė kovo 21 d. internetu sudalyvauti Airijos lietuvių bendruomenės suruoštoje Pasaulinės poezijos dienos paminėjimo šventėje.

– Ar dažnai prisimenate Kretingą? Kiek laiko čia nesate buvusi, kada žadate atvykti? Kokius vertybinius pamatus Jumyse paklojo čia baigta vidurinė mokykla?

– Kretingoje baigiau vidurinę mokyklą, o 1988 m. devynis mėnesius dirbau kultūros namuose. Kai grįžtu pas mamą į Palangą, su malonumu užsuku į miestą, su kuriuo sieja ketveri gyvenimo metai, suteikę daug kūrybinių minčių. Lietuvoje lankiausi 2018-aisiais, o dabar laukiu 2025 m. sukanksiančio vidurinės mokyklos baigimo penkiasdešimtmečio.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas