|
|
|
Vaikų agresija atkeliauja iš suaugusiųjų pasaulio
Nors daug kalbama apie smurtą mokykloje ir jo mažinimą, smurtaujančių vaikų daugėja ir jie vis jaunėja. Visuomenę krečia jaunų žmonių agresija, vedanti į šiurpius susidorojimo atvejus. Verčia suklusti ir skaudūs neseni įvykiai Kretingos rajone: per pusmetį jaunuoliai ciniškai nužudė du žmones, per pastarąsias savaites Darbėnuose – du užregistruoti smurto išpuoliai prieš bendraamžius. Keliasdešimt kartų daugiau – nė neregistruojama. Tyčiotis, skaudinti, įžeidinėti tampa lyg ir savaime suprantama paauglių bendravimo forma. Interneto svetainėse, ypač tarp paauglių išpopuliarėjusioje „You Tube“, dažnėja vaizdai, kuriuose užfiksuota, kaip jų bendraamžiai žiauriai tyčiojasi ir smurtauja vieni prieš kitus. Apie susiklosčiusią situaciją ir galimybes įveikti paauglių agresiją – pokalbis su pedagogais ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadove Violeta Lukoševičiene. Darbėnų vidurinės mokyklos direktorius Kazimieras Anužis: - Agresijos šaknys yra labai gilios. Dabar dar vis žvalgomės į „svajonių žemę“ – Ameriką: prisiminkime, kiek ten buvo ir tebėra agresijos, pradedant prerijų užkariavimu ir indėnų naikinimu, ligi išpuolių mokyklose su šaudymais bei vaikų žūtimis. Besižvalgydami į Vakarus, paleidome jaunimą, kaip tuos veršius iš aptvaro. O kaip juos besuvaldyti, nežinome. Televizija perpildyta smurto scenų. Įsigalėjo jaunystės kultas. Jauniems žmonėms viskas galima: teisių - kiek tik nori, o pareigų – nulis. Prisisteigė visokių vaikus ginančių organizacijų, tačiau tikro prevencinio darbo – mokymų, kaip atpažinti kylančią agresiją, kaip suvaldyti pyktį, kad jis nevirstų agresija, bei vaikų užimtumo tėra mažai. Mokytojų autoritetas yra nuvertėjęs. Tėvai nori, kad jie patys ir jų vaikai gerai gyventų, dėl to plėšosi darbuose. Pavargę nuo darbo krūvių, jie nebeįstengia kontroliuoti vaikų. Ir tiems – laisva koja. Visuomet sakau tėvams: kontroliuokit, ne tik kada jūsų vaikas išeina ir pareina, bet ir koks jis pareina. Paaugliams yra būdingas bandos jausmas. Po vieną jie elgiasi kitaip, bet būryje – ereliai. Užgimsta pyktis, kuris pereina į agresiją ir dauginasi geometrinės progresijos principu. Ką daryti? Manau, kad nėra recepto ir jo negali būti. Nė viena mokykla, nė viena šeima tos problemos neišspręs. Tai yra visuomeninė problema. Aš esu optimistas: manau, kad reikės 10 metų, kol nusistovės mūsų valstybės rėmai: žmonės nebelakstys po užsienius uždarbiauti, padidės atlyginimai. Nusistovės stabili įstatyminė bazė. Tai teigiamai veiks visą visuomenę, ir agresijos savaime sumažės. Simono Daukanto vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Palmira Jurgilienė: - Mūsų mokykloje, lyginant su kitomis Respublikos mokyklomis, dabar paauglių agresija nepasireiškia taip ryškiai, kaip anksčiau. Nebeturime mokinių su intelekto sutrikimais. Anksčiau jie mums keldavo didžiausių problemų: pykčiu ir smurtu norėdavo apsiginti ir nuo savęs, ir nuo pasaulio. Dabar mūsų mokykloje - neprasti vaikai: jie nėra nei iš itin turtingų šeimų, nei besielgiantys problematiškai. Mokinių agresija ateina iš šeimų: ji nukreipta ne tik prieš juos pačius, bet ir prieš mokytojus. Norint išvengti paauglių agresijos, tėvai daugiau dėmesio turėtų skirti vaikui. Suprantu, kad tėvai turi daug pasiteisinimų: daug darbo, pervargsta ir mažai skiria dėmesio vaikams. Bet visgi viskas – pyktis, gebėjimas jį įveikti, agresija – pirmiausia ateina iš šeimos. Keisti aplinką pradėkime nuo savęs ir savo vaikų. Tik tėvų asmeninis pavyzdys yra geriausias vaiko gyvenimo pamatas. Jeigu šeimoje santykiai puikūs, toks vaikas pasitiki savimi, ir jam nekyla noras smurtauti, atsigriebiant už šeimoje patirtas nuoskaudas. Kretingos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Violeta Lukoševičienė: - Smurtas į vaikų ir paauglių pasaulį ateina tik iš suaugusiųjų pasaulio. Vaikai ir paaugliai atkartoja tai, ką mato mumyse. Jie – suaugusiųjų pasaulio pavyzdys. Smurto apstu visur: šeimose, per televiziją, laikraščiuose, bendraamžių susibūrimuose. Ne išimtis - ir mokyklos. Į agresijos reiškinį pažvelgę istorijos kontekste, matome, kad ji lydi žmoniją nuo pat jos egzistencijos pradžios: pirmykščiai žmonės kovojo tarpusavyje dėl grobio, moterų ir žemių. Antikos laikais miestiečių minios akivaizdoje vyko gladiatorių kautynės, Viduramžiais buvo kapojamos galvos ir neklusnieji deginami ant laužo. Mūsų tėvų ir senelių atmintyje dar gyvi praėjusio šimtmečio karai. Įžengėme į trečią tūkstantmetį, o karai ir mūšiai tebevyksta kasdien: tarp tautų, žmonių grupių, šeimoje, mokykloje. Dėl to išvadas pirmiausia reikėtų daryti mums, suaugusiesiems.
|
|
