|
|
|
Palangiškių Užgavėnių blynai nebuvę riebūs ir sotūs
Šiemet Užgavėnės – ankstyvos: jas švęsime vasario 5 dieną. Pasakojimus apie Užgavėnes – kaip vieną svarbiausių liaudies švenčių – iš senųjų palangiškių lūpų užrašė Lietuvos liaudies kultūros centro Regionų kultūros poskyrio vadovė Inga Kriščiūnienė. Užgavėnės, pasak I.Kriščiūnienės, visuose krikščioniškuose kraštuose prasideda 7 savaites prieš Velykas ir būtinai – antradienį. Per Užgavėnes žmonės turėję daug ir riebiai valgyti, nes po jų prasidėdavo didysis pasninkas. Tačiau pajūrio žmonės sakydavo: „Mes nesam tiek „bagoti“, kad riebiai valgytume“. Šeimininkės virdavo kopūstynę, bet ją pagardindavo tik kiaulės uodega. Miltai pajūrio krašte buvo didelė prabanga, todėl ir blynai buvo kepami perpus iš miltų ir bulvių arba burokų. „Pampuškomis“ šeimynykščius palepindavo tik turtingesnių namų šeimininkės. Užgavėnių eitynės – pati linksmiausia šios šventės dalis. Tarp suaugusių besimaišantys vaikai nebuvo pageidaujami. Dažnai vyresnieji juos vydavo šalin, tarmiškai vadindami „pasobėnokais“. Tačiau vaikai nebūtų vaikais: išsipaišę suodžiais su kiaulių taukais bei raudonais burokais jie eidavo pakiemiais, svajodami sočiai užkimšti išbadėjusius pilvus. Morę palangiškiai vadindavo Moryne. Dažniausiai ji būdavo gyva: apsiskarmalavusi moteris, su paryškintomis, šiaudų prikimštomis kūno formomis. Įduodavo spragilą, kultuvę ar šluotą, kuriais ji, eidama prošal, galėjo apkulti bet kurį jai nepatikusį. Juk Morynėje buvo tarsi įkūnytos visos žemiškos blogybės. Eitynininkai turėdavo ir dirbtinę Morynę, kurią sudegindavo linksmybių pabaigoje. Užgavėnių persirengėliai - jaunasis su jaunąja, ubagų kompanija, gyvuliai, čigonai, smertis – eidavo atskiromis grupėmis. Įdomu tai, kad prieškario Palanga dalijosi į kelis rajonus: senmiestį, centrą, Kunigiškes. Senmiestis prasidėdavo ties Bangų gatve ir tęsdavosi iki kapinių. Vieno rajono persirengėliai nosies nekišdavo į kitą rajoną. Jeigu užgavėtojų šeimininkai į savo kiemą neįsileisdavo, šie pridarydavo jiems visokiausių „iškadų“: ratus ant stogo užkeldavo, mat, trobos šiame krašte tebuvusios žemos, užkimšdavo kaminus, miltais išterliodavo langus. Užgavėnių ožį vadindavo Atpirkimo ožiu. Šis spardydavosi, apliedavo vandeniu tuos, „ant kurių laikė piktą akį“. Gervė gnaibydavo mergas. Užgavėnės nuspalvintos ir sąmojingo ištvirkavimo. Laumėmis būdavo apsirėdę dažniausiai vyrai, kuriems didžiausia pramoga - kabinėtis prie mergų. Suodinas velnias lįsdavo bučiuotis, todėl mergos Užgavėnių dieną bėgdavo slėptis į kamaras. Daktarai turėdavo visokių „čemeryčių“, mėgdavo metylių (pelynų) antpilą ir juo gydydavo visur, kur pakliuvo. Jie vis taikydavo palįsti moteriškėms po sijonu, atseit, pagydyti pilvą. Smertis (mirtis) taip pat būdavo vyriškos giminės personažas. Palangiškiai pasakojo, jog smertis eidavo iškilęs viršum visų (gal ant kojūkų?), su dalgiu ant peties, lyg numirėlio nubaltintu veidu. „Senieji palangiškiai tvirtino, jog visi persirengėliai vaidindavo natūraliai, tarsi tikri aktoriai įsijautę į savo vaidmenis. Todėl visiems šią dieną būdavę labai linksma“, - sakė specialistė. I.Kriščiūnienės pastebėjimu, šiuose kraštuose nebuvo populiarūs kitur būtini Užgavėnių personažai Lašininis su Kanapiniu. Užgavėnės užsibaigdavo Morynės sudeginimu ir vakaruškomis. Vakaruškų palangiškiai įsiprašydavo pas „gaspadorių“, pasižadėdami jam sumokėti už žibalą. „Seni žmonės vieningai tvirtino, jog 12 val. nakties - paskutinė polka ir sudieu, nes „ant rytojaus“ laukia sunkūs darbai. Šokdavo iki prakaito, vien „Polka su ragučiais“ trukdavo apie valandą. „Mandresnes“ panas vaikiai turėdavo atsivesti į „vakarušką“, prasčiokės nekantraudavo ir pačios. Jei vaikis atsivesdavo naują mergą, jiems reikdavo sušokti „šviežių vėžių“ polkelę, kad merga pasirodytų visiems – ar mitri, ar nešluba, - apie Užgavėnių vakaronių linksmybes pasakojo I.Kriščiūnienė. - Grodavo kas kuo išmanė: armonika, lūpine armonikėle, „skripka, petelne“, kočėlais. Tikėta, jog svarbiausia – sukelti kuo didesnį triukšmą, kad išsigąstų ir į visas puses išsilakstytų per žiemą susikaupusios negerovės ir blogis. Išliko pasakojimų, kad po Užgavėnių žmonės aplink senmiestį vilkdavo „blukį“ – nupjautą eglės kamieną ir jį, o ne Morynę, sudegindavo.
|
|
