Kretingiškės „-ienę“ į „-ė“ maino nenoriai

Moterys jau penkerius metus turi galimybę pasirinkti pavardę ne tik su priesaga –ienė, bet ir su galūne –ė. Tačiau ši nauja tradicija mūsų rajone nepopuliari: būti Paulauske, Rimke ar Motuze vietoj Paulauskienės, Rimkuvienės ar Motuzienės pageidauja vos viena kita nuotaka.

Per 2007 metus mūsų rajone pavardę su galūne –ė pasirinko 16 moterų iš 305 susituokusių porų.

Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Nijolė Katkuvienė pastebi, kad moterų, kurios pasirenka pavardę su galūne –ė, šiek tiek daugėja. „Dažniausia – tai jaunesnės, pirmą kartą besituokiančios moterys“, - sakė N.Katkuvienė.

„Džiaugiuosi turėdama tokią išskirtinę ir gražią pavardę“, - sakė Laima, pasirinkusi Idės, o ne Idienės pavardę.

Ir trumpiau, ir gražiau

Kretingiškė Laima, pasirinkusi Idės, o ne Idienės pavardę, sakė dėl šio sprendimo nesigailinti. Moteriai tokia pavardė ne tik gražiai, šiuolaikiškai skamba, bet ir patogesnė.

„Prieš tai turėjau ilgą pavardę, tai ne visada ir rašantis dokumentuose ji tilpdavo. O dabar trumpa pavardė – daug patogiau“, - sakė Jurgio Pabrėžos gimnazijoje mokytoja dirbanti moteris. Ji pastebėjo, kad naująją pavardę lengviau įsimena ir mokiniai.

L.Idės nuomone, galūnė –ė tinka ne prie visų pavardžių. Jei vyro pavardė būtų buvusi kitokia, ji būtų svarsčiusi, ar netapti „-iene“.

„Mano pavardė – labai trumpa, nestandartinė ir išskirtinė. Tokios dažnai nesutiksi“, - džiaugėsi L.Idė. Moteris patyrė, kad jos originalią pavardę išgirdę žmonės prašo pakartoti dar kelis kartus.

L.Idės pasirinkimui pritarė ir sutuoktinis. „Vyras neabejingas naujovėms, jam tokia pavardė irgi patiko. Jis leido daryti taip, kaip noriu. Artimieji taip pat manęs nereguliavo. Jei ir pagalvojo, kad blogai pasirinkau, nieko nesakė“, - kalbėjo L.Idė.

Pašnekovė tikino pavardę su galūne –ė pasirinkusi ne dėl to, kad nuslėptų savo ištekėjusios moters statusą.

Ji nemano, kad būtina išlaikyti tradicinę ištekėjusios moters pavardę su priesaga –ienė, kaip lietuvių tautos unikalumą. „Gal tauta turi vertingesnių simbolių negu „-ienė“? Matyt, lietuviai laikosi tradicijų, yra konservatyvūs, bijo naujovių ir likti nesuprasti. Kiekvienas žmogus – individualistas ir sprendžia pats, mąsto savaip“, - nuomonę išsakė L.Idė.

Pavardės su „-ė“ – mados reikalas

„Man ir Sireikė neblogai skamba, tačiau nusprendžiau būti Sireikiene ir daugiau nesuku sau galvos“, – sakė kovo mėnesį su Tomu Sireikiu aukso žiedus mainysianti Odeta Budrytė. Jos pasirinkimui laikytis lietuvių tradicijos pritaria ir būsimasis vyras.

Apie galimybę pasirinkti pavardę su galūne –ė svarstė ir kovo mėnesį ištekėsianti Odeta Budrytė.

„Draugės siūlė rinktis tokią pavardę. Viena draugė ištekėdama pavardę su galūne –ė ir pasirinko. Kol kas tokios pavardės yra naujovė, gal net mados reikalas. Tačiau pagalvojau, esam lietuviai, reikia tradiciją išlaikyti. Sprendimo imti vyro pavardę su „–iene“ nekeisiu ir esu juo patenkinta“, - kalbėjo O.Budrytė.

Šios nuomonės laikosi ir merginos artimieji bei būsimasis vyras Tomas Sireikis. „Man ir Sireikė neblogai skamba, tačiau nusprendžiau būti Sireikiene ir daugiau nesuku sau galvos. Tomui pavardė su –ė visai nesuprantama, jam tai – kaip pasityčiojimas“, - juokėsi O.Budrytė.

Ji nepritaria toms moterims, kurios pavardę su galūne –ė renkasi nenorėdamos, kad jų šeiminį statusą žinotų aplinkiniai. „Jei jau ištekėjai, tai ką čia slėpti? Net minties nebuvo, kad „-ienė“ sendina“, - sakė O.Budrytė.

Ji nesvarstė ir galimybės pasilikti savo pavardę, nors šios atsisakyti šiek tiek gaila. „Kartais Tomą paerzinu, kad būsiu „-ytė“, - juokavo pašnekovė.

„-ienei“ – penki šimtmečiai

Pavardės – tai oficialūs asmenvardžiai, nurodantys asmens priklausomybę šeimai. Anksčiausiai atsirado italų ir germanų pavardės, slavų ir baltų pavardės susiformavo XV-XIX amžiais.

Lietuvoje pavardės atsirado po krikščionybės. Iki tol lietuviai turėjo tik po vardą.

Lietuvių pavardžių užuomazgos siekia XIII amžių, kai šalia vardo buvo nurodoma ir papildoma informacija, pavyzdžiui, pareigos, kilimo vieta, tėvo ar brolio vardas. Po krikščionybės, šalia tautinio vardo buvo pridedamas ir krikščioniškas vardas. Dviejų vardų užrašymas be paaiškinimo ima vyrauti XV amžiaus pabaigoje.

Pagal kilmę dabartinės lietuvių pavardės skirstomos į lietuviškas ir nelietuviškas. Lietuviškos pavardės – kilusios iš lietuviškų arba baltiškų žodžių – sudaro tik apie 30 proc. visų dabartinių pavardžių.

Apie moterų pavardes galima kalbėti nuo XVI amžiaus pradžios. Moterys būdavo įvardijamos krikščionišku vardu ir pavarde su dažniausiai slaviška priesaga. Šio amžiaus dokumentuose pasitaiko ir lietuviškų priesagų: -aitė, -ienė. Vėliau priesaga –ienė išpopuliarėjo. Gausėjo ir neištekėjusių moterų pavardžių lietuviškų priesagų, ypač XVIII amžiuje: -aičia, -yčia, -ūčia, -(i)ukė ir kt. Moterų pavardės galutinai susiformavo XVIII amžiuje, šiek tiek vėliau negu vyrų.

Būta atvejų, kai moterys įvardijamos keturiais asmenvardžiais: jos vardas, pavardė, vyro vardas ir vyro pavardė.

Pagal dabartines bendrinės kalbos taisykles, netekėjusių moterų pavardės daromos iš tėvo pavardės su priesagomis –aitė, -ytė, -(i)ūtė, -utė, o ištekėjusių – iš vyro pavardės su priesaga –ienė arba –(i)uvienė.

Nuo 2003 metų birželio 26 dienos moterų pavardės gali būti sudarytos iš vyriškų pavardžių su galūne –ė, pavyzdžiui, Jurgutė vietoj Jurgutienė. Ši pavardžių forma įteisinta, nes ji neprieštarauja lietuvių kalbos gramatikai, o dalis visuomenės išreiškė nuomonę, kad šeiminę padėtį atskleidžiančios pavardžių priesagos diskriminuoja moteris. Pasirenkant tokią pavardės formą, jei vyriška pavardė baigiasi galūne –ė, moteriška pavardė nesikeičia, pavyzdžiui, Lapė, Kregždė.

• Rašyti komentarą (3)