Jūros akmenis pavertė boružėmis

Lazdininkuose, Darbėnų seniūnijoje, gyvenanti ir ūkininkaujanti Stasė Galdikienė sukūrė neįtikėtinai spalvingą ir žaismingą boružių kolekciją: nutaškuoti ir nubrūkšniuoti jūros akmenys pavirto besišypsančiomis ir šelmiškas mimikas nutaisiusiomis boružėmis. Kai moteris į rankas paima teptuką, vienu metu „suskrenda“ įvairiausių dydžių boružių: nuo įprastos septyntaškės iki didumo sulig kiaušiniu.

Stasė Galdikienė sakė, jog savo sukurtų boružių nekaupia: „Dovanoju jas ir esu laiminga, jei jos kam sukuria linksmą nuotaiką ant rašomojo stalo ar knygų lentynoje“.

Liaudies kūrėja sakė tų boružių nekaupianti: pripiešia ir išdovanoja. Jai smagu, kad besišypsanti boružėlė, nutūpusi ant rašomojo stalo ar knygų lentynos, kažkam praskaidrins dieną, pakels nuotaiką.

Įprastai tapydama gamtos vaizdus, 47-erių S.Galdikienė boružes „atrado“ netikėtai.

„Patys išradingiausi ir kūrybiškiausi yra vaikai. Viename vaikiškame žurnale pamačiau nuotaikingas boružėles. Jos buvo išpieštos ant akmenų. Akrilo dažais piešti ant akmenų pabandžiau ir aš“, - kalbėjo moteris, kurios meilė akmenims ypatingai juntama sodyboje. Čia – daugybė kompozicijų iš akmenų, o namo sienos dekoruotos daugybe jūros akmenėlių.

Neįtikėtina, bet jūros akmuo, S.Galdikienės žodžiais, yra pats geriausias „materiolas“: nei jį šlifuoti, nei dengti kitu sluoksniu. Regis, pati gamta jį paruošė menininko potėpiams. „Akmenį jau gerai pažįstu: ant vieno piešti – labai lengva, kitas – gruoblėtesnis, ant jo geriausia piešti taškine technika“, - tvirtino pašnekovė.

Iš Šventosios kilusi S.Galdikienė tikino, jog pro jūros akmenis abejingai praeiti ji negalinti. Gal tai – vaikystės aidas ar kažkoks ypatingas jūros šauksmas, svarstė moteris.

Teptuku išvedžioti brūkšniukai, linijos, taškai pajūrio akmenis paverčia šmaikščiomis ir žaismingomis boružėmis.

Ankstyvais pavasariais, dažniausiai balandžio pradžioje, S.Galdikienė su šeima išsirengia prie jūros: tada palankiausias oras rinkti akmenis. „Juos, kaip ir gintarus, jūra meta ne bet kada. Turi užtekėti jaunas mėnulis ir vėjas pasisukti iš šiaurės rytų. Priešinga kryptimi staiga pasisukęs vėjas kartu su bangomis akmenis vėl susigrąžina į savo gelmes, - vaizdingai apie jūros turtą - akmenis, tarsi apie gyvus padarus, pasakojo S.Galdikienė. – Vasarą ir tokių akmenų pajūry nebėra, ir laiko jiems nebeturime. Kaip žvejai žino, kada gaudyti žuvį, kada ji „eina“, taip ir mes žinome, kada rinkti akmenis“.

Moteris sakė girdėjusi, kad jūros akmenis, kaip pajūrio gamtos turtą, ketinama uždrausti rinkti. „Tačiau boružėms jų tikrai užteks. Jau esame „terbomis“ jų prisitempę“, - juokėsi pašnekovė.

S.Galdikienė savo boružių kolekcijos taip nevertina, kaip aliejumi tapytus paveikslus. Juose – gamtos vaizdai: Šventoji, pajūris, Lazdininkų apylinkės. „Piešdavau jau mokyklos suole: „primarmaliūzydavau“ visas sąsiuvinio paraštes, - apie savo prigimtinį pomėgį piešti pasakojo moteris. - Sykį, antroje klasėje, mokytoja išbarė, kad piešinį nupiešiau ne aš pati, o atseit, – mama. Buvo labai skaudu, bet nedrįsau jai prieštarauti. Ilgai slopintas ir užgniaužtas noras piešti prasiveržė prieš penkerius metus. Piešimo technikos mane pamokė Darbėnų seniūnas, tautodailininkas Edvardas Stalmokas“.

S.Galdikienės šeima – vyras Romas ir dukterys Sigita bei Rita - jau įprato matyti ją su teptuku. „Jeigu padarau ilgesnę pertrauką, jie pradeda nerimauti, kodėl nebepiešiu“, - pašnekovė akcentavo, kad šeima supranta jos pomėgį ir skatina kurti.

Santūraus būdo S.Galdikienė sakė, jog savo kūrybos nesistengia viešinti. Kol kas jos parodas per šventes rengė tik Lazdininkų bendruomenė.

• Rašyti komentarą (3)