|
|
|
Mirties palytėti - motinos meile išgydyti
„Visi trys šeimoje esame palytėti mirties ir išgelbėti Angelo sargo: pirmoji – dukra Agnė, po jos – aš pati, užpernai rudenį – sūnus Martynas“, - kalbėjo 50-metė kretingiškė Marija Ubienė. Vos gimusi Marijos duktė Agnė ligoninėje buvo užkrėsta auksiniu stafilokoku, ir pirmuosius gyvenimo mėnesius vyko kova už jos gyvybę. Netrukus po to Marija susirgo gimdos kaklelio vėžiu. Gerokai prieš metus į avariją pakliuvęs jos sūnus Martynas išgyveno komą, 7 operacijas ir 7 prie lovos prikaustytus mėnesius.
Kritinėse situacijose mobilizuoja jėgas M.Ubienė atviravo, jog skaudžios patirtys ir išgyvenimai kaskart vis labiau ją užgrūdina: „Išmokau niekada nieko nekaltinti, ir neklausiu, kodėl tai atsitinka man, o ne – kitam. Jei tai yra skirta tau, pats ir turi rasti išeitį. Negali jaustis auka ir dėl to kaltinti kitus“. Moteris įsitikinusi, jog paskutinysis stiprus išgyvenimas – Martyno avarija – irgi buvęs likimo duotas: sūnus atsidūrė netinkamoje situacijoje netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Eidamas 23-čius metus, Martynas užpernai spalio 16 dieną į Šiaulius vežė draugę Redą. Vora vienas paskui kitą judančius automobilius įkalnėje lenkti sugalvojusi šiaulietė moteris neapskaičiavo manevro: prasilenkdama ji kliudė iš priekio atvažiuojantį automobilį, o šis trenkėsi į Martyno vairuojamą mašiną. Martyno automobilis nuo šlaito vertėsi į griovį. Iš sumaitotos mašinos jį ir draugę ištraukė ugniagesiai. „Sūnui buvo sulaužytos kojos, dubens kaulai, kryžkaulis, sutrenkti visi vidaus organai. Ypač nukentėjo plaučiai. Sūnus iš komos prabudo po paros. Tačiau tebevyko kova už Martyno gyvybę: jis tino, duso. Dėl to skubiai buvo atlikta tracheostomos operacija – kad kvėpuotų, jam buvo prapjauta gerklė. Reanimacinėje palatoje vaikas prabuvo dvi savaites, kol praėjo krizė. Sveikas, ačiūdie, liko jo stuburas ir dešinioji ranka. Tai ir išgelbėjo Martyną nuo pasmerkimo visą gyvenimą pragulėti lovoje“, - kalbėjo pašnekovė. Dienas ir naktis moteris leido ligoninėje. Ji įsitikinusi: jei nebūtų sėdėjusi prie vaiko, sūnus nebūtų taip greit pakilęs iš lovos. „Iš pradžių vaikas nekalbėjo. Atnešiau jam lentelę: kai sveikąja ranka jis parašė, supratau, kad yra sąmoningas. Žingsnis po žingsnio ėjome pergalės link. Džiaugiuosi, kad nepasidavėme nevilčiai, įvairioms, ir ne pačioms mums prielankiausioms, nuomonėms: važiavome į Vilnių, ieškojome pagalbos. Giliai įsitikinau, kad labai svarbu tokiais atvejais nestovėti vietoje, o belsti, kad ir kaip sunkiai tos durys atsidarytų“, - kalbėjo M.Ubienė.
„Jokio keršto, blogų minčių tai moteriai, kuri policijos tyrime įvardinta avarijos kaltininke. Neuždavinėk sau klausimų, kodėl ji neaplankė ar nedavė pinigų gydymui. Mes turim tiek daug padaryti, kad visa tai yra neesminiai dalykai. Tu turi perlipti per save ir išsivalyti savo mintis“, - toks buvo pirmasis pamokantis M.Ubienės pokalbis su sūnumi. Ištisomis paromis ligoninėse praleistą laiką motina buvo vaiko psichologė, guodėja, padėjėja, slaugė. Ji atviravo, jog perdien po kelis sykius iščiupinėdavo kiekvieną jo pirštelį, išmasažuodavo nugarą, kojas. „Ir stebuklas įvyko: po 7 mėnesių, 7 kaulų persodinimo operacijų sūnus pakilo. Šiandien jis vaikšto su įtvarais ir ramentais. O vežimėlio jam beprireikia vis rečiau, - sūnaus pasiekimais ir didžiule valia džiaugėsi M.Ubienė. – Po metų pertraukos Martynas vėl tęsia magistrantūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Jis įsigijo automobilį, įsitaisė jame rankinio valdymo mechanizmą, pats važinėja į universitetą“. Didysis Martyno sėkmingo gijimo „variklis“, anot Marijos, tai - jo draugė, jo mylimoji Reda. „Antroje vietoje – pats Martynas, trečioje - gydytojai, o aš – gal kokioje ketvirtoje. Abu su Reda šias Kalėdas ir Naujus metus ryžosi sutikti Anglijoje“, - vaiko sėkme džiaugėsi M.Ubienė, vakar pasitikusi iš kelionės sugrįžusį sūnų. M.Ubienė pasidžiaugė ir Martyno bendradarbių - tuomet jis dirbo Vilniaus kelininkų bendrovėje „Fegda“ - supratingumu, palaikymu bei materialine pagalba. „Ligos nepasirinksi, kaip ir savo tėvų“, - - samprotavo moteris, prieš 19 metų susirgusi ir sėkmingai įveikusi vėžį. – Šiandien žmonės jau išlaisvėję, net „žvaigždės“ nebeslepia savo ligų. Liga neklausia, nori tu jos ar ne: ji atsliūkina, dažniausiai pačiu netikėčiausiu laiku, ir puola lyg klastingas žvėris. Bet ligą galima prisijaukinti. Tam reikia jėgų nugalėti save ir įžvelgti, kad kiekviena liga turi ne vien minusų, bet ir pliusų“. Marija įtikino save, kad ligoninėje gerai išsimiegos, nes tebesijautė pavargusi po pusmetį trukusio dukrelės slaugymo ligoninėje. Miegas buvo ne depresijos būsena, o poilsis. Marija sakė, jog ji sugebėdavo viduje save taip mobilizuoti, kad aplinkiniai įžvelgdavo tik jos ramybę, nors likusi viena, iš skausmo staugdavo lyg žvėris. Iš onkologinės ligoninės Vilniuje ji traukiniu nuvažiuodavo aplankyti ir Vilkaviškyje gyvenančią mamą. „Man buvo svarbu, kad artimieji manytų, jog man – viskas gerai, kad jie dėl manęs neišgyventų“, - atviravo Marija. Ir slaugydama sūnų, ji kasdien pasidažydavo, rengdavosi vis kitaip. „Nenorėjau vaikui pasirodyti sutrikusi. Kaskart pasitempdavau, nors nežinojau, ar teks su juo išsiskirti, ar ne“, - sakė pašnekovė. Dėl savo ir vaikų ligų, Marija atviravo, jautusi artimų žmonių, ypač vyro Raimondo, palaikymą. Tačiau nuoskaudų, piktų aplinkinių kalbų būta ne mažiau už atjautą. Tačiau šiandien apie tai ji nebenorinti galvoti ir jų prisiminti. Kai kas jai bandė sakyti, kad ligos – tai vaikuose suprojektuotos tėvų kaltės. „Gal ir yra kažkokios karmos, bet aš neatsakau už savo tėvų ir protėvių klaidas. Gyvenu klausydama savo širdies labiau, negu proto, - tvirtino M.Ubienė. – Labai norėčiau gyvenime išmokti žmones priimti tokius, kokie jie yra. Dar norisi pakritikuoti, o reikėtų savyje nugalėti tą kritiką: žmogų arba priimi, arba nuo jo atsiriboji. Jis gyvena savo, o aš - savo gyvenimą“. Greta - asmeninė ir šeimos likimo linijos M.Ubienė sakė, jog jos pačios ir šeimos, giminės gyvenime nesyk vienu metu įvyksta lygiagretūs dalykai: juodą pakeičia balta, džiaugsmą – liūdesys, gimimą – mirtis. „Per savo keturiasdešimtmetį nusprendžiau išvykti į kelionę po užsienį. Mama mane nuo to labai atkalbinėjo. O aš užsispyriau, kad nenoriu „baliaus“. Būnant Prahoje, sužinojau, kad mamą partrenkė mašina. Dešimt dienų ji išbuvo komoje. Sugrįžau slaugyti mamos, bet staiga mane iškvietė į darbą: planinis Mokesčių inspekcijos patikrinimas. Kai gydytojas paskambino, kad mama miršta, viską mečiau ir visą kelią iki Vilkaviškio meldžiausi. Ir vėl stebuklas, minučių reikalas: vos įėjau į palatą, mama pakėlė akis ir tuo metu užgeso. Dar spėjau uždegti žvakę. Mama tarsi laukė, kad galėtų išeiti man esant šalia. Tai darsyk įrodo, koks stiprus yra vaikų ir tėvų ryšys. Kai laukiausi Agnės, mirė tėtis. O kai gulėjau onkologiniame, mirė kartu su mumis gyvenusi senolė, kurią vadinau Tetuke“, - sutapimus vardijo pašnekovė. Ji sakė tik negalinti suprasti, kodėl brangūs žmonės išeina pačiais sunkiausiais jos gyvenimo tarpsniais. Apie Martyno nelaimę Marija sužinojo grįždama iš savo vaikystės laikų draugės Vilijos 50-mečio jubiliejaus. Tada Vilkaviškyje - M.Ubienė iš ten kilusi - ji aplankė ir savo gimines. Tetai sakė, kad dabar esanti labai laiminga. „Kaip nesijausiu laiminga: juk sirgdama užauginau vaikus. Abiem sekėsi puikiai: abu studijavo universitete. Nespėjau grįžti namo – skambutis: Martynas – komos būsenoje“, - prisiminė moteris. M.Ubienė ir šiandien sakė esanti laiminga dėl savo vaikų: „ Labai džiaugiuosi jais, nes abu perėmė mano skiepytas gyvenimo vertybes. Neliaupsinu jų, aplinkiniams geriau matyti, bet jiedu užaugo tokie, kokiais juos visada norėjau matyti“. O vaikų ligas ir nelaimes ji priima kaip jai skirtą gyvenimo išbandymą ir nė kiek nesureikšmina savo – kaip motinos – pareigos: „Dieną – naktį, tiek, kiek reikia, savo vaikus slaugytų, guostų, tikėjimo ir vilties jiems įkvėptų, manau, kiekviena motina“.
|
|
