|
|
|
Dažniau ir ilgiau bendrautų su anūkais
Keturiasdešimt ketveri darbo metai atiduoti Kretingos ligoninei bei ligoniams. Kartu su žmona gydytoja pediatre Danute užauginti trys vaikai – sūnūs Linas ir Gediminas bei duktė Eglė, susilaukta keturių anūkų. Su tokiu „kraičiu“ Kretingos ligoninės gydytojas dermatovenerologas Edmundas Miščikas sausio 10 dieną pasitiks savo 70-ąjį jubiliejų. Ar šiandien E.Miščikas keistų ką nors savo gyvenime, kas priklauso nuo paties pastangų bei valios? „Dažniau ir ilgiau būčiau su anūkais. Bet pasitaisyti dar turiu laiko, - gydytojas nusikvatojo, po to minutėlei susimąstė. - O visa kita būtų tarsi viešai išvilkti marškiniai“.
Nebuvo pykčio gyvenimui E.Miščikas atviravo, jog mediko profesijos pasirinkimą nulėmė jo paties vaikystėje persirgta liga ir penkerius metus trukęs gydymasis sanatorijoje. „Penkerius metus - nuo 1952 iki 1956-ųjų – išgulėjau sanatorijos lovoje. Vaikystėje susirgau kaulų tuberkulioze, kairė koja buvo dusyk operuota. Su parišta ir ištempta koja lovoje mokiausi, čia baigiau vidurinę mokyklą ir gavau atestatą. Kelerius metus lovoje virė visas gyvenimas: kas skaitydavo, kas grodavo, o kas šachmatais žaisdavo, - prisiminė pašnekovas, patikindamas, jog lyginant su kitais bendraamžiais, nesijautęs nuskriaustas ar nelaimingas. - Man buvo įdomus gydytojų ir seselių darbas, todėl ir aš apsisprendžiau tapti daktaru. Pirmaisiais metais nuėjau į stojamuosius su ramentais, bet neįstojau. Po to dvejus metus dirbau kolūkyje. Įstoti pasisekė iš antro karto“, - kalbėjo gydytojas. E.Miščikas tvirtino, jog niekad nejautė nuoskaudų ar pykčio gyvenimui: net tuomet, kai prieš 15 metų, patyrusi traumą, į invalido vežimėlį sėdo aukštojo mokslo studijas bebaigianti jo vidurinėlė atžala - Eglė. Gydytojas prisipažino pats esąs sunkoko būdo žmogus, turįs griežtą nuomonę, nepriimąs kitų žmonių su jų charakterių savitumais. Tačiau jis manąs, jog jau ateina laikas keistis: „Neilgai trukus, bebūsiu reikalingas tik savo šeimai – vaikams, o labiausiai – anūkams. Nelankstaus būdo jiems būsiu paprasčiausiai neįdomus“. Pašnekovas tikino, jog darbe jis jaučiasi „fantastiškai gerai“: čia - geras mikroklimatas, be to, čia jis jaučiasi esąs reikalingas žmonėms, nes geriau yra padėti, duoti, negu pačiam prašyti. Dermatovenerologas – specialybė, lengvesnė už terapeuto Atvykęs į Kretingą po studijų, E.Miščikas devynerius metus dirbo terapeutu ligoninės Vidaus ligų skyriuje ir ambulatorijoje. „Vienas vykdavau pas ligonius pagal iškvietimus. Namo sugrįždavau 11-12 val. vakaro. Pajutau, kad atiduoti visą save terapijai yra labai sunku. Tarkim, dabar pas mane ateina žmogus ir rodo: tokioj vietoj – pūlinys. Viskas aišku – gydai tik tą vietą. O pas terapeutą atėjęs žmogus, tarkim, guodžiasi, kad jam skauda krūtinę. Kiek reikia atlikti tyrimų, turėti nuovokos ir atsakomybės, kol nustatai konkrečią ligą, - kalbėjo gydytojas. – Kiek patyriau išgyvenimų, kai skyriuje mirė žmogus: draugai manęs nepažino, vaikščiojau kaip nesavas“. E.Miščikas tvirtino, jog dar besimokydamas labiau gilinosi į dermatologiją, nes chirurgu būti negalėjęs dėl savo paties sveikatos. Į šią sritį vėliau ir perėjo dirbti. „Dermatologija – tai ne vien veidelis, bet ir kitos, ne pačios maloniausios kūno vietos. Tai – odos ir venerinės ligos. Buvo metas, kai reikdavo vos ne prokuroru dirbti, kol nustatydavai užsikrėtusių grandinę ir patį venerinės ligos užkrato šaltinį. Išaiškinamumas turėdavo būti šimtaprocentinis. Dabar venerines ligas išgydo ir šeimos gydytojai“, - savo darbo specifiką apibūdino gydytojas. Beje, E.Miščikas – jau kone keturias dešimtis metų Kretingoje yra vienintelis gydytojas dermatovenerologas. Jaučia dėkingumą tėvams „Noriu prisiminti savo fantastiškus tėvus: jeigu ką gyvenime pasiekiau, tai tik jų dėka. Esu kilęs iš Šakių rajono, taigi – zanavykas arba suvalkietis, turėčiau būti „skūpas“. Aplinkiniams geriau matyti, koks esu, bet savo šaknų nesigėdiju, - juokavo gydytojas. – Tėvukas Pranas buvo savamokslis gyvulių gydytojas. Jis išmanė ir liaudies mediciną, bet man savo žinių neperdavė. Tuomet apie gydytojo profesiją aš dar nė negalvojau, o jie mane ateityje matė kaip perspektyvų inžinierių. Mama Ona buvo pradžios mokyklos mokytoja. Mokykla buvo tame pačiame name, kur mes ir gyvenome. Ji labai mylėjo vaikus: patikrindavo, ar kuriam nesušalusios rankos, kojos, ar nešlapios pirštinės“. Pašnekovo žodžiais, jo mama mokytojavo sudėtingu laikmečiu – 1918-1963 m., tačiau jokiai partijai ji niekuomet nepriklausė. Beje, O.Miščikienė buvo pirmoji nepartinė pedagogė, kuriai suteiktas Lietuvos Nusipelniusios pedagogės vardas. Miščikų šeimai grėsė ir Sibiro tremtis, tačiau tokia lemtis juos aplenkė. O. Miščikienė buvo ir pirmoji sūnaus Edmundo mokytoja. „Mama man niekad nerašė labai gerų pažymių. Atrodė, stengiuosi ir moku ne blogiau, negu kiti, bet vis - ketvertas ir ketvertas. Kai išėjau į septynmetę mokyklą, pažymiai pagerėjo. Tik vėliau supratau: mama taip išvengė aplinkinių šnekų, kad palaiko savo sūnų“, - tvirtino E.Miščikas. Gydytojas tvirtino, jog tėvai jam ir jo vyresniam broliui Algirdui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo anksti išėjo iš gyvenimo, įskiepijo teisybės, sąžiningumo, pareigos jausmus. Tie dalykai, anot gydytojo, yra svarbiausi kiekvieno kolektyvo bei šeimos santykiuose. E.Miščikas atviravo, jog jam pasisekė gyvenime: su žmona Danute sieja ne vien sutuoktinių, bet ir partnerių ryšys – ji daugiau kaip 30 metų dirbo pediatre, kartu dalijamasi ir darbo problemomis bei naujienomis. Sūnūs sukūrė puikias šeimas. „Mano marčios – Dalia ir Renata – nuostabios. Jos ir darbus nudirba, ir namais, anūkais pasirūpina. Kokias šeimų šventes – su kaukėmis, vaidinimais – jos surengia“, - šeimynine darna džiaugėsi garbaus amžiaus gydytojas. Nei E. Ir D. Miščikų vaikai, nei anūkai jų pėdomis nepasekė. „Tai, kad šeimoje – abu gydytojai, turi ne vien pliusų, bet ir minusų: sutapdavo, kad sykiu išeidavome budėti naktimis, o vaikai likdavo vieni. Jie sakė: ne, ačiū, mes tokių profesijų ir tokio gyvenimo nenorime“, - teigė pašnekovas.
|
|
