Ankštakių kaimas išlaisvės iš sąvartyno kaimynystės

Ankštakių kaimas įsikūręs tarp Kretingos ir Rūdaičių, ir nuo Kretingos miesto centro į pietryčius nutolęs vos 3 kilometrus. Važiuojant per Ankštakius, primenančius vieną ilgą gatvę, aiškėja ir kaimo pavadinimo kilmė, sietina su žodžiu „ankštas“.

Ankštakiškiai, kone 30 metų gyvenę greta vieno didžiausių rajono sąvartyno, šį pavasarį pagaliau išsivaduos iš jo kaimynystės - smarvės bei vėjo draikomų šiukšlių.

Ankštakių kaimas įsikūręs vos už kilometro nuo vieno stambiausių Kretingos rajono sąvartynų.

Sutaria su sąvartyno benamiais

Komunalininkai nuo kitų metų balandžio mėnesio buitines atliekas ketina gabenti į Klaipėdos rajone, Dumpiuose, neseniai atidarytą sąvartyną.

Dabar dar kasdien į Ankštakių sąvartyną buitinių atliekų atveža 8 - 10 mašinų: bendrovė „Kretingos komunalininkas“ išpila 5, bendrovės „Švaros projektai“ ir „Švarinta“ – 4 šiukšlių mašinas. Kiekviena mašina talpina 12-14 tonų buitinių atliekų: taigi kasdien į sąvartyną suvežama daugiau kaip 100 tonų kretingiškių šiukšlių.

„Organizacijos bei pavieniai asmenys stambias atliekas į Ankštakius suveža savu transportu. Prie sąvartyno renkamas mokestis: atsikratant šiukšlių, už 1 kub.m tenka sumokėti 14,85 Lt.

„Kai pakyla vėjas, šiukšlės skraido po visą gyvenvietę. Pavasarį – vasarą iš sąvartyno padvelkia toks kvapas, kad nė lauke nesinori būti. Susirentę būstus ten gyvena ir „bomžai“, bet jie mums netrukdo“, - apie Ankštakių sąvartyno kaimynystę kalbėjo kaimo daugiabutyje gyvenanti Virginija Ūbienė.

Pasak bendrovės „Kretingos komunalininkas“ vadybininko Alekso Kuprelio, Ankštakių sąvartyne nuolatos gyvena 5 žmonės: 1 moteris ir 4 vyrai. „Su tais žmonėmis sugyvename draugiškai: jie rūšiuoja atliekas, parduoda jas. Tačiau tie benamiai yra ir savotiški sargai, ir šiukšlių surinkėjai: jų paprašome, kad apvalytų laukus. Įleidome juos gyventi į nedidelį garažą sąvartyne“, - pasakojo A.Kuprelis.

Patys ankštakiškiai, kaip ir miesto žmonės, savo šiukšles meta į konteinerius.

Petrė ir Pranciškus Barkauskai sakė stipria sveikata nebegalintys pasidžiaugti, užtat visa atgaiva - namų gyvūnai: ožkos, šuo, kumelė.

Ankštakiuose dabar gyvena apie 100 žmonių. Pasak kaimo senbuvių, Petrės ir Pranciškaus Barkauskų, senųjų ankštakiškių belikę koks dvidešimt. Dauguma – atvykę iš svetur.

Per 70 perkopę abu Barkauskai pasakojo, jog Ankštakiuose apsigyvenę prieš keturis dešimtmečius: Pranciškus dirbęs kolūkio (sovietmečiu - Karolio Požėlos kolūkio, - aut. pastaba) kalviu, Petrė - fermoje.

„Čia – mano tėviškė. Mano motina – Monika Preibytė – užaugino dešimt vaikų: augome devynios seserys ir tik vienas brolis. Kai motina mirė, mudu su vyru perėmėme jos palikimą – seną „trobalę“. Ją apmūrijom, aptvarkėm, ir ligi šiol tebegyvename. Tik va, nebeturim sveikatos apsikuopti, susitvarkyti“, - kalbėjo P.Barkauskienė.

Pasiguodę ligomis ir negalėmis, kad „nebelaiko nei rankos, nei kojos“, Petrė ir Pranciškus suskubo pasidžiaugti savo ūkiu ir visa gyvulių „komanda“: kumele Ponia, dviem ožiais ir ožka, šunimi Džeriu. „Turėjom 7 ožkas. Bet aš pati ožkų pieno negeriu, todėl keturių ožkų atsikratėme. Buvome tarsi ožkų karaliai: kur patys einam, ten visa banda atsliūkina iš paskos. Atvažiuoja į kaimą autoparduotuvė, žiūrėk, jau ir ožkos kiša savo snapus“, - meiliai apie savo augintines, laisvai bevaikštančias po kiemą, pasakojo Petrė.

Virginijos Ūbienės rūpestis – namai ir anūkėlė Luknė.

Viename iš penkių kaimo daugiabučių gyvenanti 40-metė Virginija Ūbienė sakė, jog perdien prižiūrinti namus ir antrus metus einančią anūkėlę Luknę. „Duktė Sonata anksti pasigimdė mergytę, mūsų visų džiaugsmą. Pati dabar baigia dvyliktą klasę. Vyrai išsivažinėję į darbus Klaipėdoje“, - šiltai iškūrentuose namuose, glėbyje laikydama ką tik iš popiečio miego atsibudusią Luknę, kalbėjo moteris.

Kone visi Ankštakių vyrai dirba Kretingoje, Palangoje ar Klaipėdoje. „Kretinga mums – visai čia pat, ir mes beveik nė nejaučiame, kad gyvename kaime. Tik žiemos vakarais – nyku: aplink – tik tamsūs laukai“, - sakė V.Ūbienė.

Prie Loretos Lukauskienės namų švyti kalėdiniu apdaru papuošta eglė – tarsi viso kaimo šventinis simbolis. „Mano vaikai – penkerių Milda ir šešerių Aidas – klausinėja, ar šiemet ateis Kalėdų senelis, ar atneš dovanų. Įspraudžiau eglę į kubilą: ir gražu kieme, ir ilgiau laikysis. Po ja ir ketinu sukrauti Senio dovanas, - juokėsi moteris, o aplink ją glaustėsi katinai – vienas už kitą margesni ir didesni. – Penki katinai vaikštinėja po sodybą: trys mamos ir du berniukai. Kartais pareina ant pečiaus pasišildyti. Visi benamiai pas mus glaudžiasi, kaip išvysi gyvūnėlius“.

L.Lukauskienė kalbėjo, jog abu vaikai lanko Rūdaičių vaikų darželį. „Vyras – tolimųjų reisų vairuotojas, vaikai – praauginti. Norėtųsi susirasti patinkantį darbą“, - atviravo L.Lukauskienė.

Išpuoselėta senoji Gliožerių sodyba – tai trijų joje gyvenančių moterų – Jolantos Vazbienės bei jos dukterų Sonatos ir Simonos - triūso ir kūrybos rezultatas. Jų kieme įsitaisęs krokodilas (nuotr. greta jo – Sonata), kurio šiurkščią odą imituoja perkūnropės.

Moteriškų rankų savo namuose sakė labai pasigendąs 50-metis Adomas Rancius. Vyras gyvena senoje, per šimtą metų skaičiuojančioje, apleistoje ir griūvančioje tėvų sodyboje. „Vienas čia belikau: per penkerius metus išmirė visi namiškiai: tėvas Jonas, brolis Feliksas, motina Ona. Kai mirė mama, gulėjau ligoninėje. Esu išsiskyręs, duktė išvažiavo į užsienį. Esu antros grupės invalidas“, - vienišiaus dalia pasiguodė vyriškis.

A.Rancius aprodė seną klėtį, kurioje tebelaiko senus, iš tėvų likusius, rakandus. „Namas, klėtis – man vienam jų – per daug. Dar nežinau, ką bedarysiu su trobesiais: visur griūva, pūva, o aš neturiu jėgų jų prižiūrėti“, - savo slogiomis nuotaikomis pasidalijo ankštakiškis.

Ankštakių kaime net žiemos metu dėmesį traukia išpuoselėta Jolantos Vazbienės sodyba: kieme - skulptūros, tvenkinys, greta ūkinio pastato suformuotas alpinariumas. Net nurudavę augalų lapai išduoda čia esant susodintus retus ir įdomius augalus bei jų kompozicijas. Sodybos vidiniame kieme tarp gazonų įsitaisęs iš medžio išdrožtas įspūdingo dydžio krokodilas, kurio nugara apsodinta šiurkščia veja.

„Tai – mūsų mamos išmonė. Ji pati sodina, persodina, rauna ir vėl keičia augalus sodyboje. Mes jai padedame“, - kalbėjo seserys dvynės, dvyliktokės Sonata ir Simona Vazbytės.

Trys šioje, anapilin jau iškeliavusių, ankštakiškių Gliožerių sodyboje įsikūrusios jų palikuonės – Jolanta bei jos dukterys - gražiai ir išmoningai tvarkosi, išsiversdamos ir be vyriškų rankų.

• Rašyti komentarą (1)