|
|
|
Regina Šaltenytė: „Aktoriaus duona nėra skalsi“
Kretingiškiai jau nesyk turėjo progų savo miesto Kultūros centre pamatyti ir išgirsti vieną ryškiausių Klaipėdos dramos teatro aktorių – Reginą Šaltenytę. Neseniai ši įstabi teatro žvaigždė kartu su mūsų rajono kūrėjais dalyvavo poezijos skaitymuose. Kiek ankstėliau ją galėjome išvysti literatūrinėje – muzikinėje programoje „Laiškai tolimai žvaigždei“ bei M.Gavrano spektaklyje „Viskas apie moteris“.
Aktorei R.Šaltenytei kone vienu metu „ant kulnų užlipo“ dvi ženklios datos: šiemet - 30 buvimo teatro scenoje metų, prieš dvejus atšvęsta brandaus gyvenimo pusiaukelė – 50 - asis jubiliejus. Per 30 aktorystės metų R.Šaltenytė sukūrė 30 pagrindinių (kasmet po ryškų vaidmenį) ir perpus mažiau antraeilių vaidmenų. Už Morinės vaidmenį M.McDonagho dramoje „Lineino grožio karalienė“ 2002 m. aktorė buvo pripažinta Metų aktore ir pelnė Kultūros ministerijos premiją. Aktorė scenoje ir gyvenime spinduliuoja ypatingą charizmą, o teatro kritikai pastebi, jog jos sukurti herojai geba skleisti viljamsišką dvasingumo šviesą. „Pajūrio naujienos“ pakalbino R.Šaltenytę per literatūrinius skaitymus Kretingoje: pokalbis rutuliojosi apie teatrą – antruosius aktorės namus - ir juose valgomą kasdienę duoną. - Vykstant Klaipėdos dramos teatro pastato rekonstrukcijai, aktoriai lyg ir nebeturi savo nuolatinės vietos nei repeticijoms, nei spektakliams. Kaip klaipėdiečiai aktoriai išgyvena tą sunkų teatro buities periodą? - Labai pasijuto, kad esame lyg dūšios be savo vietos. Repetuojame tarp pastato dulkių: tik susirenkame ir vėl išeiname. Teatras mums nebėra kūrybinė erdvė, kur gyvena teatro dvasia. Tai paveikė ir aktorių bendruomenę – pasijutome išdraskyti, ir repertuarą. Nors kai kurie spektakliai dar nenurašyti, bet jų nebevaidiname. Nėra kur jų parodyti: į sceną įsiprašome tai šen, tai ten. Premjeriniams spektakliams visada buvo numatyta konkreti data: dabar gi laikas kaitaliojasi, nes nežinia, kas ir kada priims į sceną. Režisieriai taipogi nebenori atvažiuoti pas mus ir dirbti tokiomis sąlygomis. Bijau, kad gali nuskursti mūsų teatro repertuaras. Klaipėdoje bevaidiname tikrai retai: dažniau važinėjame po Lietuvą. Vežame tuos spektaklius, į kuriuos esame garantuoti dėl žiūrovų. Aštuoni spektakliai per mėnesį – jau yra gerai. - Iš esmės: ar aktorius šiandien išgyvena vien iš savo profesijos? - Aktorystės duona tikrai nėra skalsi. Kad nedejuotum, nezirztum, nepyktum, eini ir darai tai, ką moki. Aktoriai dėsto Klaipėdos universitete, mokyklose, filmuojasi, nueina į šou verslą. Vien iš aktorystės šiandien tikrai sunku išsiversti. Aš jau dvylika metų dėstau vaidybą ir režisūrą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto choreografijos katedros bei tarptautinio kurso studentams ir dramą Simono Dacho vidurinės mokyklos moksleiviams. Šou verslas „išsišovė į viršų“, tačiau patys „šoumenai“ tai išsikovojo. O teatras yra valstybinė įstaiga: Kultūros ministerija mums moka atlyginimus, kurie, patikėkit, nėra dideli. Kad valgytum skalsią duoną, reikia prisidurti dar ir iš kitų darbų. - Esate parengusi keletą literatūrinių kompozicijų, su kuriomis važinėjate po Lietuvą. Ar galėtumėt išskirti mėgstamiausius poetus ir kokią tematiką pasirenkate skaitymams? - Be meilės negaliu. Ji – amžinasis variklis. Kita gyvenimo pusė – žmogaus būtis, neapeinu ir jos. Mylimų poetų turiu labai daug: tai Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Donaldas Kajokas, Gintaras Grajauskas, Antanas A. Jonynas. Mėgstu muzikines – literatūrines programas, kuriose tarp mano skaitomų eilių skamba sakralinė arba klasikinė muzika. Tokių programų parengiau keturias. Praėjusią vasarą gimė visai nauja programa pagal S.Nėries eiles, kuri buvo rodoma Muzikiniame kelte. Kartais skaitymai gimsta ekspromtu: per Motinos dieną Klaipėdos Marijos taikos Karalienės bažnyčioje skaičiau pačios „ant smūgio“ parinktas eiles. Programa sulaukė pripažinėjų, su ja keliauju po Lietuvos bažnyčias ir mokyklas. - Esate brandaus amžiaus aktorė. Prieš porą savaičių savo 50-ąjį jubiliejų atšventė jūsų kolegė ir draugė Nelė Savičenko. Scenoje garbus amžius - pranašumas ar trūkumas? - Ką čia „vyniosi į vatą“: peržengei penkiasdešimt, ypač moteris, ir džiaugiesi, kad dar esi paklausi ir kažkam įdomi. Teatre tendencijos – tos pačios, kaip ir visame pasaulyje. Protas, sukaupta išmintis nebėra pranašumas. Brandus žmogus nueina į antrą planą. Moteriai, kuriai per 50 metų, iškyla „nurašymo“ pavojus. Jaunystė yra garbinama ir teatre. Regis, jaunas žmogus turėtų semtis patyrimo iš brandaus žmogaus. Jaunas žmogus – kaip gležnas medelis, jis negali duoti brandaus vaisiaus ir palūžta. Tačiau pripažinkim, kad jaunu žmogumi yra lengviau manipuliuoti tiems, kurie tuo ir pasinaudoja. - Ligi šiol kasmet visgi sukūrėte po vieną svarų vaidmenį. Kurie iš jų yra mylimiausi? - Dievulis ligi šiol mane tikrai mylėjo: kasmet po vaidmenį – tai tikrai svarus derlius. Mano herojai – kaip vaikai, visi jie yra savaip brangūs. Kaip ir studentai: vienus myli beprotiškai ir į juos labiau įdedi širdies. Tačiau brangūs ir tie, kurie iš prigimties nėra gabūs, bet sugebu juos išjudinti. Visi mano suvaidinti vaidmenys, net ir tie, kurie neužkliuvo žiūrovui, kūrė mane kaip žmogų ir aktorių. Jų dėka šiandien esu tokia, kokia esu. Įsimintiniausi yra turbūt tie vaidmenys, kurie teatro scenoje užsibuvo ilgiausiai: jau septintus metus rodomas A.Baricco „Šilkas“, „Viskas apie moteris“ gyvuoja jau ketvirtą sezoną ir iki šiol parodyta 116 spektaklių. J.O‘Nylo drama „Elektrai skirta gedėti“ rodytas apie 100 kartų, nors šis spektaklis nėra pramoginis – kvatodamas iš jo neišeisi. Kritikai fundamentaliu laiko mano sukurtą Morinę dramoje „Lineino grožio karalienė“. Itin arti širdies yra Inesa Ž.P.Sartro „Už uždarų durų“, Zilkė M.von Mayenburgo „Šaltame vaike“, Šen Te ir Šui Ta B.Brechto „Gerame žmoguje iš Sezuano“. - Ką repetuojate pastaruoju metu ir kokį vaidmenį kuriate? - Su režisieriumi Gyčiu Padegimu kuriame Marinos Carr dramą „Mėja“. Įsikūnysiu į vieną iš charakteringiausių herojų vaidmenį. Jeigu bus viskas gerai, žiūrovai premjerą išvys sausio pradžioje. - Sprendžiant iš visko, aktorius valandų neskaičiuoja: laisvas laikas persimaišo su darbo valandomis. Kaip su tuo susitaiko jūsų šeima? - Mano vyras Igoris Reklaitis – irgi aktorius. Manau, kad kitos profesijos žmogui iš tiesų būtų labai sunku gyventi su aktoriumi. Spektakliai dažniausiai rengiami šeštadieniais ir sekmadieniais, kai įprastai žmonės ilsisi. Net ir laisvas laikas atsiranda spontaniškai, jo neplanuoji: kažkiek jo lieka nuo repeticijos – ir leki prie jūros ar kitur į gamtą. Ačiūdie, kad du mano sūnūs nepasekė mudviejų pėdom. Vyresnysis, 27-erių Rokas, yra vedęs ir gyvena Anglijoje. Jaunėlis, 22-iejų Adomas, vis dar ieško savęs.
|
|
