|
|
|
Gydytoja iš pašaukimo
Janė Leščiauskienė dirba šeimos gydytoja Kartenos ambulatorijoje. Anot jos, dar būdama mamos įsčiose, jau norėjo būti gydytoja. Šiandien net mažieji pacientai į jos kabinetą eina be baimės ir su šypsena.
J.Leščiauskienė gyventi į Karteną atsikėlė 1981 metų pavasarį. Prieš tai ji dirbo Kaune, tačiau iš giminaitės sužinojusi, jog Kartenoje trūksta gydytojos, nusprendė atvykti čia. Taip buvo išspręsta ir būsto problema. Į Karteną atvyko su visa šeima - vyru ir dviem sūnumis. Jaunėliui nebuvo nė metukų, todėl kurį laiką jį prižiūrėjo mama, gyvenanti Telšių rajone Viešvėnų miestelyje. Kartena, dvelkianti pavasario žaluma, taip pakerėjo jauną gydytoją, jog jau tada ji nusprendė, kad niekada niekur iš čia nebesikraustys. Kalbėdama apie pasirinktą specialybę, gydytoja sako, jog tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. Būdama dar vaikas mėgdavo žaisti prie ambulatorijos su senais švirkštais. Aukso medaliu baigusi vidurinę mokyklą, ji nedvejodama nusprendė stoti į Medicinos institutą Kaune. Deja, iš vienintelio chemijos egzamino, kurį tik ir reikėjo laikyti, gavo ketvertą. Neįstojusi grįžo namo, pradėjo dirbti kolūkyje prie sėjamosios. Tačiau svajonės tapti gydytoja ji neišsižadėjo ir po metų vėl laikė stojamuosius egzaminus Medicinos institute. Šį kartą bandymas buvo sėkmingas. O širdyje jautė didžiulį pasitenkinimą: ji - iš daugiavaikės šeimos, neturtingų tėvų vaikas, pirmoji iš viso miestelio įstojo į aukštąją. Tai buvo 1966 metai. Baigusi institutą buvo paskirta į Sedą, tačiau sukūrė šeimą ir viso paskyrimo laiko neišdirbo – grįžo į Kauną. Čia šešerius metus dirbo su kūdikiais iki metų amžiaus, vėliau - su vaikais. - Daug neįkainuojamos patirties įgijau dirbdama su kūdikiais,- prisiminusi tuos laikus sakė gydytoja, pediatre išdirbusi 23 metus. Šiandien J.Leščiauskienė – šeimos gydytoja, ir mažieji pacientai į jos kabinetą žengia drąsiai. Ašaras braukia atėję tik pirmą kartą, nes čia jau pabuvoję žino, kad už kabineto durų jų laukia malonumas: gaus saldainį, galės pažaisti su nauju žaislu. Pasak gydytojos, dirbti su vaikais - paprasčiau negu su suaugusiais. Kartais pacientai, prisižiūrėję įvairių per televiziją rodomų laidų apie sveikatą, prisiskaitę įvairiausių žurnalų, bando tikrinti gydytojo žinias. Todėl, anot pašnekovės, ir pačiai tenka žiūrėti televiziją, skaityti laikraščius. Šeimos gydytojos darbas mažame miestelyje skiriasi nuo gydytojo darbo mieste. Yra tekę apsilankius pas pacientą ir ugnį užkurti, ir vandens iš šulinio atnešti. - Tenka susidurti ir su socialinėmis problemomis. Būna, jog žmogui susirgus nėra kam jo prižiūrėti. Slaugos ligoninėje vietų skaičius taip pat ribotas,- sakė J.Leščiauskienė. Pasitaiko, jog apie susirgusį ir negalintį ateiti žmogų jai praneša laiškanešė. Tad gydytojai pačiai tenka vykti pas pacientą. Žmogui sunegalavus, gydytoja ragina nebijoti jai paskambinti kad ir naktį. - Svarbu, kad nebūtų pavėluota, kad žmogui dar būtų galima padėti,- sakė J.Leščiauskienė. Kartą atsisakius vaiką vežti į ligoninę, ji pati naktį du kartus skambino ligonio mamai ir teiravosi, kaip jis laikosi. Būta ir mirties atvejų. Esą skaudžiausia, kai nebegali niekuo padėti. Kiekviena paciento mirtis gydytojo sieloje palieka savo pėdsaką. Būta ir linksmų, netikėtų dalykų. Kartą Telšių rajono gyventoja važiavo gimdyti į Klaipėdą. Tačiau jos taip ir nepasiekė – pagimdė Kartenoje. - Po kiek laiko mama manęs paklausė, ar aš nežinau, kas priėmė nespėjusios į Klaipėdą nuvykti moters naujagimį: paaiškėjo, jog tai buvo moteris iš mano gimtojo miestelio,- seną, su visomis smulkmenomis, bet iš atminties dar neišdilusį nuotykį pasakojo gydytoja. Dirbdama kasdienį darbą gydytoja nepastebi bėgančio laiko ir tik žvelgdama į savo pacientus ji mato, kaip nenumaldomai jis bėga. - Kažkada pas ligonius važiuodavau dviračiu. Dabar – puikiu automobiliu. Ir patalpos puikios, - vienas malonumas dirbti,- sakė karteniškių gerbiama gydytoja, pasigesdama tik ankstesnio tarpusavio rajono gydytojų bendravimo.
|
|
