Skubėjimą sustabdė insultas

Virginija Mačiulskienė įsitikinusi, kad namų aplinka jai padeda sveikti. Moteris sakė nepastebinti, kaip, sukantis namuose, prabėga diena. Moteris pati geba atlikti visus buities darbus, nors prieš dvejus metus nevaldė kūno dešinės pusės.

„Pradėjau tikėti, kad pasveiksiu“, - prisipažino V.Mačiulskienė. Tačiau ne taip seniai ji visiškai negalėjo valdyti dešinės kūno pusės. Gydymosi įstaigose praleidusi šešis mėnesius, V.Mačiulskienė nuo balandžio gydosi namuose. Ji įsitikinusi: namų aplinka padeda sveikti, todėl ji jaučiasi vis geriau.

Moteris nesėdi rankų sudėjusi ir dėl ligos nekeikia likimo: pati atlieka visus buities darbus. Tačiau prisipažįsta, jog iš pradžių tai padaryti buvo sunku. „Ką nors padirbu, o tada tris dienas ilsiuosi. Jėgų reikėjo daug. Kol pašluodavau grindis, būdavau visa šlapia. Bet reikėjo gyventi“, - sakė ji.

Moteris iš naujo išmoko paimti šluotą ar dulkių siurblį. „Aš ir gėlynus nusiravėjau“, - šypsosi ji.

Tačiau ji stengiasi save patausoti ir nepersidirba, kai pritrūksta jėgų – prisėda pailsėti.

Kasdienis judėjimas namuose jai padeda lavinti savo kūną. „Dabar esu didvyrė“, - juokėsi V.Mačiulskienė, gebanti pati išsivirti pietus, viena pasivaikščioti.

Moteris atsimena ligos pradžią. Prieš dvejus metus V.Mačiulskienė kreipėsi į medikus dėl strumos – padidėjusios skydliaukės. Gydytojai nustatė, kad esama vėžio židinių, kuriuos reikia pašalinti. Praėjus dviem dienoms po šios operacijos moteris nualpo, jai skaudėjo galvą. Kai apie savo negalavimus pasakė medicinos seselei, V.Mačiulskienė buvo perkelta į reanimacijos skyrių. Kitą rytą atsibudusi V.Mačiulskienė pajuto, jog jos dešinė kūno pusė suparalyžiuota.

„Po savaitės-kitos turėjo prasidėti mokslo metai, o aš „įkritau“ į ligoninę“, - prisiminė pašnekovė. Tačiau ji nesijautė vieniša. Šiuo sunkiu periodu ja ypač rūpinosi tėvai, nuolat lankė giminės, kaimynai. V.Mačiulskienė pastebėjo, kad pirmaisiais ligos metais labai susivienijo ir jos vaikai: dvidešimtmetis Sigutis, 27 metų Bernardas ir 28 metų Laura, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose. V.Mačiulskienės nepamiršo ir Jurgio Pabrėžos gimnazijos bendruomenė.

„Žmonių iš mokyklos pasiilgstu, o darbo – ne. „Kaifuoju“ nuo buvimo namuose.

Kuo toliau, tuo mokytojams darbo daugėja. Visą laiką buvau užsiėmusi, bėgau risčiomis per darbus. Pareidavau iš mokyklos ir iš nuovargio krisdavau kaip lapas – buvau persidirbusi. Laiko sau nebūdavo“, - prisimena 33 metus lietuvių kalbos mokytoja dirbusi V.Mačiulskienė.

Ji su kitomis Jurgio Pabrėžos gimnazijos lituanistėmis buvo įkūrusi „Lituanistikos centrą“, kuriam pati vadovavo. Su savo kolegomis ji palaiko santykius iki šiol.

„Mokytojų dienos proga noriu pasveikinti visus mokytojus, ypač lituanistes, mokytoją Danutę Savčuk ir visus mane lankiusius, su kuriais bendraujame“, - kalbėjo V.Mačiulskienė.

• Rašyti komentarą (4)