|
|
|
Ir susirgus vėžiu, svečiuotis žemėje norisi kuo ilgiau
„Kai nesergi, gyveni sau ir tiek. O kai sužinai, kad tau – vėžys, labai sustiprėja noras gyventi ir likusį gyvenimą pasidaryti kuo įdomesnį ir spalvingesnį“, - tikino kretingiškė Lina Lukoševičienė, kartu su Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių bendruomene šį rudenį jau antrąkart pasiryžusi piligriminei kelionei po Italiją. Grupės siela vadinama moteris ir pastarojoje kelionėje visus žavėjo savo stiprybe ir optimizmu, nors aplinkybės sutapo taip, jog per abi keliones jai buvo taikoma chemoterapija - stiprus gydymas cheminiais vaistais.
40-metė L.Lukoševičienė apie savo ligą – krūties vėžį – sužinojo prieš trejus metus. Jau sirgdama moteris atrado jėgų ir noro baigti aukštąjį mokslą Šiaulių universitete. Lina su vyru Vytautu statosi namą, augina trylikametę dukterį Redą. Moteris dirba vyriausiąja specialiste Kretingos rajono savivaldybėje. Lina juokavo: „Nors ir laikinas svečias esi šioje žemėje, bet svečiuotis čia norisi kuo ilgiau“. Dėl to pakviesta keliauti į Italiją, Lina sakė nė kiek nedvejojusi. Tik netikėtai sužinojo, kad liga paūmėjo: metastazės persimetė į kaulus. Teko pradėti dar vieną - jau trečiąjį - chemoterapijos kursą. „Dieną prieš išvykstant į Italiją, man suleido vaistus. Kai kurie žmonės po tokių chemoterapijos procedūrų guli pasliki. O man Dievas, matyt, davė daug ištvermės ir fizinės sveikatos, - svarstė Lina. - Pirmos dienos kelionėje buvo sunkios. Tačiau noras važiuoti su savo grupele buvo toks didelis, kad nebuvo net minties, jog gali atsitikti kas nors blogai. Esu įsimylėjusi savo bendruomenę: būti su saviškiais reiškia ir supratingumą, ir užuojautą, ir „kreizėmis“ paverčiamą džiaugsmą, kad gyveni. O šventų vietų lankymas - tai kažkas ypatinga, tai – sielų dalykai, kurie yra sunkiai nupasakojami“. Stebuklais paženklinta kelionė Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių grupė šiemet keliavo šventojo Pranciškaus vietomis: pabuvojo La Vernos kalne, Asyžiuje. Pagyveno ir Fiezolės vienuolyne, kur į kunigus prieš kelerius metus buvo įšventintas šios onkologinių ligonių grupės globėjas, Kretingos klebonas Evaldas Darulis. Be brolio Evaldo keliauninkus šioje piligriminėje kelionėje lydėjo dar du broliai – Tomas ir Kęstutis bei pranciškonė sesuo Cecilija. L.Lukoševičienė tvirtino, jog nuo pat kelionės pradžios būta ir aiškių Dievo veikimo ženklų. „Prieš išvažiuojant iš Kretingos, bažnyčioje šv.Mišias aukojo brolis Evaldas. Per pamokslą jis paminėjo, kad ligonių maldos šventose vietose turi gydomąją galią. Po pamaldų prie jo priėjo viena moteris ir paprašė, kad mes pasimelstume už jos dukterį, po avarijos vis neatsigaunančią iš komos. Už tą merginą mes meldėmės, o sugrįžę sužinojome, kad ji sparčiai sveiksta“, - kalbėjo Lina. Viena garbaus amžiaus, nesyk operuota jų grupės moteris buvo tvirtai įsitikinusi, jog per savo gyvenimą ji turinti pamatyti Popiežių. „Mums ji kartojo važiuosianti į Romą pas Popiežių. Mes ją bandėme raminti, kad šįsyk keliaujame ne į Romą, ir Popiežiaus ji tikrai nepamatys. Ir ką jūs manote: Popiežių ne tik kad pamatėme, bet jo buvome ir palaiminti. Anksčiau būčiau maniusi, jog tai – gryniausias atsitiktinumas. Dabar galvoju, kad toks buvo Dievo planas, numatytas tai moteriai, o kartu – ir mums“, - įsitikinusi pašnekovė. Po paros keliauninkai atvyko į Vieną ir patraukė pasivaikščioti po miestą. „Eidami katedros link, pamatėme, jog visiems dalija lietpalčius, suvenyrus. Pasirodo, tądien į Vieną kaip tik ir buvo atvykęs Popiežius Benediktas XVI. Toje katedroje jis ir aukojo šv. Mišias. Šventąjį Tėvą, einantį aikšte katedros link, matėme per 3 metrus nuo savęs“, - pasakojo Lina. Anot pašnekovės, visos kelionės metu nei kas sukarščiavo, nei sunegalavo: „Buvo labai ramu, kad esame globojami iš Aukščiau“. Gydo Dievas, malda ir medikai L.Lukoševičienės žodžiais, jų bendruomenės žmonių amžius įvairus: nuo 30 iki 70 metų. „Esame labai susidraugavę, bet jungiamoji grandis yra broliai pranciškonai. Jie mus globoja nuo grupės įsikūrimo. Mūsų grupės įkūrėja Aldona Kerpytė žino Lietuvoje esant ne vieną onkologinių ligonių grupę. Tačiau jos veikia be dvasinio pamato: susirenka tik pakeiksnoti daktarus. O mes gydomės malda ir padedame vienas kitam gyti, pasikliaudami Dievu“, - sakė pašnekovė. Susirgus vėžiu, giliu pašnekovės įsitikinimu ir pasiremiant asmenine patirtimi, svarbiausia – neužsisklęsti savyje. Sužinojusi apie savo ligą, Lina, kaip ir dauguma žmonių, ją išsyk susiejo su mirtimi. „Atrodė – viskas: priartėjo pasaulio pabaiga. Žemė, ant kurios, atrodė, vaikščiojau tvirtai, slydo iš po kojų. Bet išsyk žinojau: darysiu viską, ką lieps daktarai, nes pasitikiu tradicine medicina. Žinojau, kad negaliu „suskysti“, - atviravo L.Lukoševičienė. – Buvau skaičiusi apie A.Kerpytės suburtą grupę. Mano mama Cecilija Kasparavičienė iškart ėmėsi iniciatyvos: susirado A.Kerpytę, ji ir pakvietė į grupę. Kai pamačiau Aldoną – tokią sveiką ir gyvybingą, patikėjau, kad vėžį tikrai galima įveikti“. Medicina kasmet stipriai žengia į priekį: išrandami vis nauji vaistai. Įveikiamas net anksčiau neįveikiamu atrodęs kraujo vėžys. Svarbiausia, anot pašnekovės, - tikėti Dievu, savimi ir gydytojais. Dabar jau ir pačiai Linai tenka raminti kitas moteris. Neseniai onkologinėje ligoninėje ji laukė eilėje pas gydytoją. Greta prisėdusi moteris guodėsi: kaip gerai tau, tu taip gražiai ir sveikai atrodai. Ta moteris, Linos žodžiais, nematė ar nenorėjo matyti nei Linos peruko, nei girdėti, kad leidžiamas jau trečias cheminių vaistų kursas. Vėžys bijo viešumo „Niekuomet nesu medikų klaususi: kas, kiek, kodėl. Atsakymų vis vien nėra: yra taip, kaip yra. Jei pradėsi analizuoti ir ieškoti atsakymų – kodėl ši liga skirta tau, prasidės savigrauža ir visokios depresijos“, - atviravo Lina. Vėžys yra liga, kuri nesirenka žmogaus nei pagal lytį, amžių, socialinį statusą, turtus. Tik ši liga ilgus metus kažkodėl bijojo viešumo. Dabar visuomenė pasiekė savo brandą, ir apie vėžį jau atvirai kabėjo ir kalba įžymūs žmonės: Jurga Ivanauskaitė, Rolandas Janavičius, Vytautas Kernagis, Kazys Bobelis, Dalius Mertinas. Ši liga, pašnekovės žodžiais, išėjus į visuomenę, veikia ir psichologiškai: „Vėžys bijo viešumo. Gal todėl, kad yra akivaizdžiai matomas: po chemoterapijos nuslenka plaukai, antakiai, blakstienos. Kai išoperuojama kūno dalis, to lyg ir nesimato. Tačiau, išėjus su peruku, žmonės lyg tyčia garsiai pastebi, kad esi pasikeitęs įvaizdį. Toks žmonių „supratimas“ būna žeidžiantis“. Lina įsitikinusi, jog pačiam sergančiam žmogui yra lengviau negu namiškiams: „Su artimaisiais situacijos neaptarinėjame. Pati žinau, jog manyje yra liga ir privalau ją gydyti. O ką savo širdy nešioja artimi žmonės – sunku ir nusakyti. Mama net per telefoną tyrinėja mano nuotaikas ir balsą. Žinau, jog artimiesiems nelengva atlaikyti ir aplinkinių kalbas. Nieko nepadarysi, taip yra todėl, kad onkologija visuomenėje ilgus metus buvo tarytum mistika“. Pašnekovė tikino, jog vėžį privalu priimti nesipriešinant: „Jei su liga susigyveni kaip su savęs dalimi, lengviau ir sveiksti. O jeigu priešiniesi – priešiškai gyvensi, sunkiau ir sveiksi. Lina dėkinga likimui, kad per šią, atrodo, tokią baisią ligą įgijo tikrų nuoširdžių draugų, sutiko gerų žmonių. „ Gydytoja sveikino mano ryžtą vykti į kelionę. Dėstytojai ir kursiokai suprato ir padėjo man. Ir darbe bendradarbiai mane gerai supranta. Tas jų supratingumas nėra gailestis, o sveika ir nuoširdi atjauta“, - kalbėjo L.Lukoševičienė.
|
|
