Kretingiškė rašytoja išbūrė ateitį ir Donatui Banioniui

Lietuvos teatro bei kino legendos 83-jų Donato Banionio gyvenime būta epizodų, susietų su Kretingoje gimusia rašytoja Liūne Janušyte bei jos pranašystėmis. Apie tai aktorius užsiminė viename iš „Palangos vasaros“ projekto renginių – susitikime su teatro mėgėjais, kuris buvo skirtas jo mokytojo, teatro grando Juozo Miltinio 100 gimimo metinėms paminėti. Susitikime dalyvavo ir jo sūnus, kino režisierius Raimundas Banionis.

Palangoje, Gintaro muziejaus terasoje vykusiame susitikime su teatro mėgėjais Lietuvos teatro legenda Donatas Banionis (kairėje) papasakojo ir apie lemtingus, kretingiškės rašytojos L.Janušytės išpranašautus, savo gyvenimo momentus. Greta – jo sūnus, kino režisierius Raimundas Banionis, kurio kūrybiniuose planuose – sukurti kino juostą apie Vytautą Didįjį bei Žalgirio mūšį.

D.Banionis papasakojo apie kone mistinius, tačiau lemtingais tapusius savo praeities įvykius: „1940 m. susikūrė Miltinio teatras. Po metų, 1941-aisiais, mane su Miltiniu suvedė Vaclovas Blėdis. Tuomet su juo kartu mokėmės Amatų ir keramikos mokykloje. Sykį buvau pakviestas pas Liūnę Janušytę paskaityti eilėraštį. Ji tuomet gyveno Kaune. Pasiklausiusi sako – važiuok į Panevėžį, pas Miltinį. Blėdis mane pristatė Miltiniui, kuris neseniai buvo grįžęs iš Prancūzijos. Su Janušyte jiedu buvo pažįstami iš bohemiškų Paryžiaus laikų.

Mūsų aplinkos žmonės kalbėjo, kad Janušytė Paryžiuje mokėsi pas magą. Ji ir mums burdavo už šnapsiuką. Ateidavai pas ją su puslitriuku: ji visą vakarą tik su tuo žmogumi ir tebendraudavo. Žiūrėdavo į delną, į akis ir burdavo. Tikėsi ar netikėsi likimu, bet trys garsiosios Liūnės pranašystės man išsipildė.

Kai prasidėjo karas, Janušytė jau buvo susidėjusi su Petru Cvirka, Antanu Venclova. Buvo jų bendražygė komunistė. Ji atbėgo pasislėpti į Panevėžį, pas Miltinį.

Sugalvojau sykį ir aš nueiti pas ją išsiburti. Pasiėmiau puslitriuką ir nuėjau. Ji įdėmiai pažiūrėjo į delną ir pasakė: pirmiausiai vieną tavo artimą giminaitį suims, išgabens į lagerį. Bet jis sugrįš. Paskui sako – tu norėsi pabėgti į Vakarus, bet nespėsi. Ir trečia – tu būsi teatro vadovas. Nieko sau - buvau dar žalias berniokas, o čia – būsi vyriausias. Nenorėjau tuomet tuo patikėti.

Prabėgo pora dienų. Grįžtu namo, ir – jėzusmarija - sužinau, kad suėmė Vladą, gabena į Štuthofą. Nubėgau pas Liūnę, sakau, išbūrėt, kad sesers vyras grįš. Padarykit, kad paleistų. Ji pasižiūrėjo ir ramiai atšovė – jei sakiau, tai ir grįš. Ir tikrai – Vladas sugrįžo.

Karo pabaigoje aš, Blėdis ir Miltinis tikrai bėgome į Vakarus, į Paryžių, kur Miltinis turėjo butą. Atbėgome iki Telšių. Miltinis sako - netoli Šarnelė, Vytauto Mačernio tėviškė. Arkliuku trise atvažiavom pas Mačernį pernakvoti. Pasilikom dar, nes vokiečiai bombardavo – frontas sustojo ties Šiauliais.

V.Mačernio motina buvo ūkininkė. Eidavau pas ją dirbti, o Miltinis sakė – neisiu, nes žmogus nuo fizinio darbo degraduoja.

Į Žemaičių Kalvariją ir Sedą atvažiuodavo karininkai. Jie sakydavo: nesitraukit, vyrai, eikit į mišką – turim ryšį, po mėnesio ateis amerikonai. Blėdis su Miltiniu grįžo atgal, likome dviese su Mačerniu.

Spalį abu apsisprendėme bėgti. Paėmėm tris jo kūrybos sąsiuvinius. Mačernis sakė – nereikia jų tempti, viską moku atmintinai. Susiruošus kelionei, žiūrim, ateina trys karininkai. Jie perspėjo, jeigu gyvybė brangi, neikit į Žemaičių Kalvariją. Tuomet Vytautas sako: aš arkliuku nuvažiuosiu pažiūrėti. Kai Vytautas ilgokai nebegrįžo, išėjau pėsčiomis, ir pats atradau Vytautą miške su peršauta galva. O mano kelionė į Vakarus baigėsi ties Darbėnais, toliau nubėgti nebespėjau.

Trečioji Liūnės pranašystė išsipildė 1984 m., kai LR Kultūros ministerija mane paskyrė Panevėžio teatro vadovu. Kai čierkutė po čierkutės Liūnė neskubėdama būrė, rimtai net negalvojau, kad tuomet ji išskaitė visą mano gyvenimą“.

Liūnė Janušytė – rašytoja, pirmoji Lietuvos moteris – satyrikė, feljetonistė, vertėja, Kretingos rajono Garbės pilietė.

Tarpukario Lietuvoje boheminę laikyseną iš esmės rinkosi vien vyrai. L.Janušytė, deklaruodama „palaidą“, netvarkingą gyvenimą, elgesio laisvumą, buvo reta išimtis.

L.Janušytė gimė 1909 m. Kretingoje. Kurį laiką gyveno mūriniame name prie Rotušės aikštės, kuriame dabar įsikūrusi parduotuvė „Eurokos“. 1928 m. baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją. Studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Buvo dienraščio „Lietuvos aidas“ redaktorė. 1936 – 1940 m. kaip žurnalistė keliavo po užsienį, ilgesnį laiką gyveno Paryžiuje. 1940 – 1941 m. bendradarbiavo „Šluotos“ žurnale. Po karo dirbo „Tiesos“ redakcijoje.

Mirė 1965 m. Vilniuje.

L.Janušytė parašė satyrinį romaną „Korektūros klaida“, kuriame pavaizdavo Paryžiaus bohemos gyvenimą, feljetonų rinkinius „Ant ko ir pasirašau“, „Važiuojam“, „Iki pasimatymo“.

Savo kūryboje L.Janušytė vaizdavo gerai pažįstamą valdininkų, studentų ir poniučių gyvenimą. Humoreskoms yra būdingos netikėtos, komiškos situacijos.

• Rašyti komentarą (4)