Į vapsvą panašus voragyvis žmogui nepavojingas

Kretingiškė Rūta Grigaitienė giedrą rugsėjo rytą prie daugiabučio namo Melioratorių gatvėje aptiko spalvingą, į vapsvą panašų vorą. Jis lauko laiptus puošiančioje gėlių puodynėje ne tik mėgavosi rytinės saulės spinduliais, bet ir nuolat besisukinėdamas apie paties nupintą voratinklį saugojo putpelės kiaušinio dydžio kokoną, kurį kretingiškė pavadino “voro nameliu”.

Vienas įspūdingiausių, kryžiuočių vorų šeimai priklausantis vapsvavoris žmogui yra nepavojingas.

Moteris per vieną iš televizijos laidų jau buvo girdėjusį apie šį voragyvį. “Gal ne taip išgirdau, bet mintyse lyg ir užsifiksavo, kad voras, panašus į vapsvą, yra pavojingas”, - sakė radiniu savotiškai besidžiaugianti Rūta Grigaitienė. Tačiau ji voro privengė, jo nelietė: o gal girdėta informacija yra teisinga, ir voras – pavojingas.

Įspūdingas savo spalvomis voragyvis – vorų kryžiuočių šeimai priklausantis vapsvavoris, kurį į Lietuvą “atginė” šiltėjantis klimatas.

Vapsvavoriai aptinkami saulėtose pakelėse, dykvietėse, pamiškėse – šie voragyviai yra sausų atvirų buveinių rūšis.

Vapsvavoris – vienas didžiausių ir spalvingiausių vorų Europoje: patelių kūno ilgis (be kojų ) – 13-17 mm, patinėlių – 4-4,5 mm; ant voro pilvelio matyti sudėtingas, labai ryškus geltonos ir baltos spalvos raštas, kuriame išsiskiria geltonos skersinės juostos.

Vapsvavoriams būdingas kanibalizmas – po poravimosi patelės dažniausiai nužudo patinėlius, todėl jie randami rečiau.

Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį vapsvavorio patelė rūpinasi giminės pratęsimu: voro patelė suka 3-4 cm skersmens netaisyklingai apvalios formos kokonus su kiaušinėliais. Susukusi vieną ar kelis kokonus, patelė nugaišta.

Gamtininkų teigimu, viena vapsvavorio patelė padeda iki 300-400 kiaušinėlių. Kitos vasaros pradžioje, sutvirtėjus voriukų žandikauliams, jie pragrauš kokoną ir pabirs į pievas, kur susiranda maisto. Entomologų draugijos duomenimis, mėgstamiausios vapsvavorių buveinės – ten, kur netankiai yra pusės ar metro aukščio žolinių augalų, leidžiančių pritvirtinti tinklus.

Vapsvavoriai aktyviau plinta po ilgos ir karštos vasaros, o šaltas žiemas šie voragyviai ištveria gerai.

Minta vapsvavoriai tiesiasparniais vabzdžiais: žiogais, skėriais.

Lietuvos entomologų draugija vapsvavorį buvo paskelbusi 2005 metų Lietuvos nariuotakoju.

Pirmą kartą vapsvavoris Lietuvoje buvo aptiktas 2002 metais.

Kaip “Pajūrio naujienoms” sakė Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus Bestuburių skyriaus vedėjas Romas Serensa, Kretingos rajone vapsvarorių buvo aptikta prieš trejus - ketverius metus. Anot gamtininko, vapsvavorių bijoti nereikėtų: šių voragyvių žandikauliai yra skirti vabzdžiui, o ne žmogaus odai perkąsti. “Vapsvavorių nereikia bijoti, nereikia jų ir žudyti. Aptikus vapsvavorio kokoną ar patį vorą, reiktų jį ir palikti toje vietoje”, - sakė R.Serensa.

Jis rekomenduotų ir kretingiškei, radusiai kokoną bei vorą, jų neliesti.

“Nežinau, ką reikės daryti. Rudenį paprastai gėles su vazonais sunešu į vidų, jų lauke nepalieku”, - sakė Rūta Grigaitienė, baimindamasi, kad išsiritę voriukai sueis į patalpas.

Tačiau jose, anot R.Serensos, vapsvavoriai neišgyventų, nes nesurastų jiems reikalingo maisto.

Vapsvavoris – voras migrantas, į Lietuvą atkeliavęs greičiausiai iš Danijos arba Švedijos. Į šias šalis vapsvavoris atkeliavo iš pietinės Vidurio Europos. Ši voragyvio kelionė, anot entomogolų, truko 100 metų.

• Rašyti komentarą (7)