|
Amžiaus skirtumas ligi šiol netrukdo mylėti
Sutuoktinių iš Grūšlaukės – 97-erių Jono Laukio ir 68–erių Stasės Laukienės - amžiaus skirtumas yra net 29–eri metai. Ši pora ligi šiol stebina kaimo žmones šiltais tarpusavio santykiais, sutarimu ir vaišingumu. Jonas savo moterį švelniai vadina „mamyte“, o šioji jį – „dieduku“. Santuokoje pora išgyveno 42–jus metus, užaugino du sūnus. Abiem ši santuoka buvo pirmoji: beje, vestuvių dieną jaunikiui buvo 55–eri, o nuotakai – 26–eri.
Lauke spaudžiant vasario žvarbai, pravėrus Laukių namų duris, išsyk užplūdo šiluma: nuo gerai iškūrentos krosnies bei juose tvyrančios meilės ir tarpusavio pagarbos. „Diedukas“ prie krosnies skaldė pliauskas prakurui. Priskaldęs krūvą jų, dydžiu ir storiu prilygstančių pieštukams, tvarkingai sudėjo į krūvą ir nunešė džiovinti. „Man tai geriau, kai vėsiau kambariuose, bet mamytei patinka šiluma“, - apie namų rūpesčius tuoj ėmė pasakoti senolis. „Jam tik spėk nešti malkų. Dykas, be darbo negali sėdėti. Neatneši, pats skubinsis į lauką. Dabar slidu - baugu, kad nepargriūtų“, - šypsodamasi antrino Jono moteris. „Gastroliuoju sau ir gana: man niekas neskauda“, - lyg kulka pašokęs nuo kėdės savo sveikatą demonstravo itin liekno stoto, smulkaus kūno sudėjimo kone šimtametis senolis. Sušlavęs skiedras J.Laukys, kaip dera tikram šeimininkui, tuoj skubinosi, kaip pats sakė, „prie svečių“. Pats greta sėdosi ir paragino žmonelę nedelsti - kaisti kavą, nes svečiai sušalę. „Jonas yra labai vaišingas ir svetingas. Nespėja koks žmogus ateiti, tuoj sodina jį už stalo. Mamyt, gal tu svečiams kavos ar arbatos pravirtum, paprašo. Jis labai pasiilgsta bendrystės. Kai geresni orai, būtinai eina į kiemą pasišnekėti su kaimynais“, - apie gerąsias vyro savybes pasakojo Stasė.
Pasak Stasės, Jonas yra ne tik labai kruopštus, bet ir tvarkingas: „Jam bet ko neužvilksi. Drabužis turi būti ne tik švarus, bet ir išlygintas, atitikti „mierą“. Apykaklė turi stovėti savo vietoje – kad būtų nei per didelė, nei per maža, rankovės – nei per ilgos, nei per trumpos“. Žmonos žodžiais, nors Jono amžius - didelis, bet jo atmintis - labai gera. „Diedukas“ dar be akinių skaito laikraščius. Vienintelė blogybė esanti ta, kad senolis neprigirdi. Vyras visą gyvenimą nebuvo girtuoklis ar rūkalius, tik „čerkelę išlenkdavo“ pasitaikius progai. Nedažnai, bet sykį du per savaitę, senolis dar valgo mėsą. Jonas, žmonos žodžiais, jai ir vaikams geras buvo visus „ženatvės“ metus: dirbdamas ūkio fermose ir statybose, vakarais pats namą statė. „Savo rankomis padarė ir tuos langus, ir duris“, - aprodydama namus, džiaugėsi šeimininkė. Penkerių metų tapęs našlaičiu, Jonas Laukys itin myli anūkus. Jų jis turi tris: septintoką Roką, trečiokę Moniką ir šeštoką Karolį. Aplankyti dieduką Rokas atbėga kasdien: šnekučiuojasi sau vyrai apie gyvenimą ir ūkį kaip lygus su lygiu. Ūkio darbuose J. ir S. Laukiams gelbsti pamečiui gimę sūnūs, beje, pavadinti irgi tėvų vardais – Jonas ir Stasys. 39 – erių Stasys gyvena Grūšlaukėje, 40 - metis Stasys – Kretingsodyje. Kasdieninis Stasės rūpestis – dvi ožkos ir du ožiukai, trys paršeliai, vištos. Vasario 15 dieną sukanka 26 – eri metai, kai S.Laukienė prižiūri Grūšlaukės bažnyčią: kasdien valo, tvarko, pasirūpina žvakėmis. Žmonės ją įprato vadinti tiesiog kaimo „pročka“. Moteris sakė, jog gyvenimas jai nusisekė: gyvendama santarvėje su kone trimis dešimtimis vyresniu vyru, ji jautėsi tarsi „esanti už tvirto mūro“. Nutaikęs progą Jonas pašoko nuo kėdės ir paprašė, kad juos abu su „mamyte“ atminimui nufotografuotume. Kad sulaukęs šimto metų galėtų pasidžiaugti, kokie, anot jo, dar buvo „jauni ir gražūs“.
|