- Man atrodo – pinigas. Centą gatvėje imu visada. Pasilenki dešimt sykių, ir jau – dešimt centų. Jeigu eidama gatve dažniau į žemę žiūrėčiau, daugiau ir tų centų surasčiau. Esu radusi net šimtą litų netoli namų. Bet kitądien pamečiau. Ne šimtinę, bet nemažai iš jos. Ne be reikalo žmonės sako: nesidžiauk radęs, neverk praradęs.
Inga Vizgirdienė:
- Žiūrint, kada ir kaip. Tarkim, prie kasos centas yra pinigas. Jeigu pardavėja kiekvienam pirkėjui dovanos po centą, tai per dieną neteks kelių ar keliolika litų. O per mėnesį – ir viso atlyginimo. Visur kitur – ne pinigas. Cento gatvėje neimu. Šimtinę – pažiūrėčiau, gal kas pametė. Jei neatsirastų tokio žmogaus, pagalvočiau, kur ją padėti. Gal paaukočiau bažnyčiai.
Edita Baranauskienė:
- Joks pinigas. Neturi jokios vertės tas centas. Gatvėje pamesto cento dėl to ir neimu. Be to žinau, kad tai yra negerai. Taip žmonės sako: paimsi svetimą pinigą, paimsi ir jo nelaimę. Na, jeigu parduotuvėje prekė kainuotų 100 litų, o aš teturėčiau tik 99, 99 Lt, tiek jau to - eičiau į gatvę ieškoti to cento.
Andrius Butenis:
- Koks čia pinigas, jeigu nė vandeny neskęsta. Bet be cento nebus ir lito. Gatvėj pamesto cento niekuomet neimu. Tikiu prietarais - gal kažkas bėdą pametė. O va dėl šimto litų, bala nematė, rizikuočiau sulaužyti prietarą.
