|
|
|
(1992) 2025-10-07Jautį už ragų čiupo tėvai: šiandien gimnazijos valgykloje – valgytojų bumas
Darbėnų gimnazijos iniciatyvių tėvų asociacijos siekis ugdymo įstaigoje atsisakyti tiekėjo įmonės paslaugos ir kad maistas jų vaikams būtų gaminamas vietoje, davė rezultatą: mėnuo, kai mokyklos valgykloje moksleiviai valgo tai, ką tą dieną paruošia virėjos. Kregždė pirma, bet ne paskutinė Nebepratęsus pasibaigusios sutarties, išsikraustydamas buvęs maitinimo paslaugos teikėjas „Bruneros“ iš virtuvės susirinko viską, palikdamas tuščias sienas, tad įrangą teko pirkti, kaip sakoma, nuo a iki ž. Rajono Savivaldybės administracijos direktorės Vilmos Preibienės teigimu, į gimnazijos valgyklą iš rajono biudžeto iš viso investuota 150 tūkst. eurų: 120 tūkst. Eur – įrangai išsigyti ir 30 tūkst. Eur patalpoms suremontuoti, kanalizacijai sutvarkyti, elektros instaliacijai pritaikyti. Savivaldybė dotuoja ir darbuotojų pareigybes, o tai kainuoja 7 tūkst. 100 eurų per mėnesį. Savarankiškas maitinimo organizavimas Darbėnų gimnazijoje yra pirmoji kregždė rajone, tačiau ne paskutinė – norą pareiškusios Jurgio Pabrėžos universitetinė ir Salantų gimnazijos, taip pat Simono Daukanto progimnazija. Pasak V. Preibienės, apie eiliškumą kalbėti anksti – priklausys nuo reikalingos pinigų sumos, nes vienoje mokykloje valgyklos patalpas reikės pritaikyti vienaip, kitoje – kitaip. Situaciją įvertins rajono Tarybos Švietimo komitetas ir visa Taryba. Parduotuvės tuštesnės, o kiemsargiai – laimingesni Ramybe dvelkiančiais piešiniais Darbėnų gimnazijos valgyklos sienas neatlygintinai dekoravo Darbėnų seniūnijoje gyvenanti menininkė Auksė Drazdienė, kuri taip pat buvo tarp iniciatorių mokykloje pakeisti maitinimo organizavimą. „Esu trijų vaikų mama, turėjau galimybę palyginti su Palangoje esančia mokykla, iš kurios į Darbėnų gimnaziją mokytis jie perėjo. Kai pamačiau skirtumą, apėmė savotiškas šokas. Ten valgykloje pagaminti patiekalai būdavo sudėti į lėkštes, kvepėdavo, norėdavosi imti ir valgyti. Kainos taip pat buvo mažesnės. O čia... Valgiaraštis neaiškus, pasirinkimas menkas, neskanu ir dar brangu...“ – pasakojo A. Drazdienė. Todėl moksleiviai per pertraukas ir lakstydavę į parduotuves pirkti plastike supakuotų sumuštinių, kuriuos su tuo visu plastiku pasišildydavo mikrobangėje. Dabar situacija skiriasi kaip diena nuo nakties. „Parduotuvės gal liūdi, nes per ilgąją pertrauką jose štilis, o mes, tėvai, džiaugiamės, kad vaikai eina į mokyklos valgyklą, nes ten skanu ir nebrangu“, – sakė A. Drazdienė. Gimnazijos direktorės Sonatos Litvinienės žodžiais, patenkinti ir kiemsargiai, kadangi šiukšlių dėžėse nebėra išsipūtusių pakelių nuo bulvių traškučių, ir vaikų darželyje dirbančios moterys, kadangi po langais nebeliko šurmulių. „Mano dvyliktokas sūnus jau pačią pirmą dieną, kai buvo atidaryta valgykla, pasigyrė, kokį skanų kepsnį valgęs, – sakė gimnazijos tarybos pirmininkė Bronė Jurgutienė. – Vadinasi, ne be reikalo mes, mamos, prieš dvejus metus, kai maitinimą organizavo įmonė, vaikščiojom į valgyklą, ragavom, aiškinomės, kovojom, surinkom 150 parašų, net merą buvom išsikvietusios, kad kažką keistų. Vaikai – mūsų ateitis, ir jų sveikata mums yra svarbiausia.“
Kultūros jūra ošė ir Kretingoje
Sekmadienio vidurdienį, 14 val., Lietuvą užliejo kultūros jūra: skambant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfonijai „Jūra“, kultūros žmonės visuose miestuose ir miesteliuose, taip pat – užsienyje gyvenančios lietuvių bendruomenės vienijosi į taikų įspėjamąjį streiką dėl susiklosčiusios situacijos, kai vadovauti Kultūros ministerijai patikėta partijai „Nemuno aušra“. Kretingiškiai į akciją rinkosi į Kretingos muziejaus Žiemos sode ir M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje. Į įspėjamąjį streiką Žiemos sode besirenkančius žmones pasitiko Kretingos rajono kultūros centro vadovė Kristina Rimienė ir Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys: jie padėkojo kretingiškiams, kad šie dalyvauja solidarumo akcijoje, kuri vyksta istorinėje miesto vietoje – vakarietišką kultūrą kūrusių grafų Tiškevičių dvare, kur M. K. Čiurlionio „Jūra“ skambės kaip stiprus kultūros žmonių vienybės balsas. „Pašonėje vyksta karas, o aplink mus telkiasi priešiškos jėgos, bet mes nesitaikstome su tuo ir neliekame nuošalyje. Visi tikėjome, kad gyvensime laisvoje Lietuvoje, demokratinėje šalyje, kurioje visos sritys yra svarbios, bet kultūra svarbiausia, nes ji – valstybės pamatas. Neškite šią žinią, kvieskite visuomenę, kad stovėtume kaip tvirtas mūras. Nepaisant to, kad kultūra yra minkštoji galia, bet ji –pati svarbiausia ir galingiausia. Nepriklausomybę prieš 35-erius metus mes taip pat išsikovojome dainomis, stovėdami tvirtai susikibę rankomis. Tad būkime tauta, kuri nebijo veiksmų ir kalbų – mes tam esame pasiruošę ir pamokas esame išmokę. Būkime kritiški ir padėkime susivokti tiems, kurie šiandienos situacijoje yra pasiklydę“, – kreipdamasis į kultūros bendruomenę akcentavo R. Žiubrys.
Kūlupėniškių turtą gadina nepažįstamas vyras
Netoli Kūlupėnų gyvenanti Milda su šeima atsidūrė neeilinėje situacijoje: iš pradžių galvoję, kad automobilių kuro žarnelę, stabdžių laidus nugraužė graužikai, išsiaiškino, kad mašinas galimai gadina jų kieme kartais „šeimininkaujantis“ nepažįstamasis. Kretingos rajono policijos komisariato pareigūnai aiškinasi įvykių aplinkybes. Nenorėjo susipažinti „Nuo rugsėjo 28 d. visa šeima miegame blogai – pakaitomis stebime kieme įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų įrašus. Situacija išties neramina, esu išsigandusi ir nesuprantu, kodėl taip vyksta – skolų neturime, priešų taip pat. Nesuprantame, kas gali norėti mums pakenkti, – „Pajūrio naujienoms“ nuogąstavo moteris, sakiusi, kad paviešinti istoriją nusprendusi, norėdama perspėti ir kitus. – Galbūt ir kiti randa sugadintus automobilius, nežino, kas tai daro.“ Istorija prasidėjo prieš kelerius metus. Milda su savo dukra dirba apsaugos darbuotojomis viename prekybos centrų Palangoje. „Vieną kartą ukrainiečių tautybės vyras priėjo prie mano dukros ir bandė su ja susipažinti, tačiau ji jam pasakė, kad nenori bendrauti, be to, gerai nemoka rusų kalbos. Vyras vis bandė su ja pabendrauti, tačiau ji nesutiko“, – pradžią prisiminė kūlupėniškė. Po kurio laiko dukra ėmė vengti to vyro ir, kai jis ateidavo į parduotuvę, likdavo apsaugos stebėjimo poste. Vieną vakarą jaunai moteriai kartu su kitomis kolegėmis uždarius parduotuvę ji tą patį ukrainietį pastebėjo sėdintį šviesiame „Renault“ automobilyje, kuris ją su kolege pradėjo sekti. „Tuo metu dukra nuomojosi butą Kretingoje. Vyras iš paskos važiavo iki Pryšmančių“, – pasakojo Milda. Tuo pat metu dukra ketino išvykti į Norvegiją šiek tiek užsidirbti, taip ir padarė. Grįžusi po mėnesio tikėjosi, kad situacija jau bus išsisprendusi, tačiau to paties vyro bandymai užmegzti bendrystę tęsėsi. „Jis visais būdais bandė susisiekti su dukra, vis ateidavo į darbą, išsigalvodavo istorijų, kad kažką pametė ir panašiai, kad parodytumėme vaizdo stebėjimo kameras. Mes vis jam atsakydavome, kad to nebus. Vienas kolegų net išprašė jį iš parduotuvės, po to jis daugiau negrįžo“, – Milda sakė, kad tuo metu viskas lyg ir aprimo.
Kaminkrėčio profesija – iš amžiaus glūdumų
Palangiškį, buvusi ilgametį alpinistą 63-jų Audrių Bloškį įvairiose Kretingos rajono etnokultūros šventėse galime išvysti įspūdinga istorine kaminkrėčio uniforma – vyras apie 30 metų dirba kaminkrėčiu, o ilgametė jo amato patirtis prieš kelerius metus buvo įvertinta tautinio paveldo sertifikatu. Uniforma – taip pat paveldas Juoda kaminkrėčio uniforma su nublizgintomis žalvario sagomis, šios pagal seną tradiciją – žmonių nučiupinėtos, linkint sėkmės, ant galvos – katiliuko formos skrybėlė, o rankoje – šepetys. Taip A. Bloškys pasirodo ne vien šventėse, bet ir dirbdamas individualiai: uniformuotas jis atvyksta žmonėms valyti kaminų, remontuoti krosnių, duonkepių ir viryklių, tuo stipriai nustebindamas šeimininkus. Uniformos spalva – juoda, kad nesimatytų suodžiai, o tradicinį katiliuką, anot A. Bloškio, yra privilegija nešioti: istoriškai jis būdavo dėvimas dėl galvos apsaugos, o jei neturėdavo skrybėlės, kaminkrėtys užsimaukšlindavo tikrą kibiriuką. „Žmonės nustemba pamatę mane uniformuotą, atvykusį išvalyti kaminą ar remontuoti krosnį. Tačiau nenustemba dėl uniformą vilkinčio ugniagesio. Esmė ta, kad Lietuvoje nėra kaminkrėčių organizacijos ar bendruomenės, kaip yra kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje. Ši profesija ir jos atstovus vienijančios organizacijos populiarios ir kitose pasaulio šalyse, kur puoselėjamos ilgametės tradicijos, miestų šventėse dalyvauja kaminkrėčių eisenos. Europoje tradicinė kaminkrėčio uniforma, kaip ir pats amatas, išlikę dar iš Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų laikų, perimta vokiečių, prancūzų, italų“, – žiniomis pasidalijo palangiškis kaminkrėtys.
Ar užtvankos skirtos potvyniams reguliuoti
Po įvykių Kretingos rajone, kai, norint sumažinti potvynių riziką, bandyta pakelti dviejų užtvankų uždorius, kilo diskusija, ar šie įrenginiai tinkami valdyti gyventojams daug žalos pridarančius potvynius. Hidrotechnikos specialistai paaiškino, kad užtvankas galima pasitelkti reguliuojant vandens lygį tvenkiniuose, tačiau sumažinti potvynio riziką reikia pasitelkti ir kitas priemones. Taip pat svarbu – tinkamai prižiūrėti hidrotechninius statinius. Užtvankų nauda „Prieš gamtą nepašokinėsi“, – sakė daugiau negu tris dešimtmečius Kretingos rajono hidrotechnikos statinius prižiūrėjęs Antanas Būta. Jo patirtis rodo, kad užtvankos nėra skirtos reguliuoti maksimalius potvynius ir juos sulaikyti, jų tikroji paskirtis visai kita. Jis įvardino, kad dugniniai uždoriai, kurie įrengti Kretingos rajono užtvankose, naudojami vandeniui nuleisti vykdant remonto darbus ar esant avarinei situacijai. Potvyniams reguliuoti jie netinka. Kaip aiškino hidrotechnikos statinių specialistas, pats tvenkinys atlieka reguliavimo funkciją – kaupia lietaus vandenį ir pamažu jį nuleidžia į upės vagą. Tačiau, kai vandens lygis pasiekia kritinę ribą, užtvanka tampa bejėgė. „Tada jau dirba tik gamta. Potvynis yra stichija – jo nei neišmatuosi, nei sustabdysi“, – sakė jis. Pasak Lietuvos inžinerijos kolegijos docento Vilimanto Vaičiukyno, užtvankos nėra tik tvenkiniai, prie kurių vasarą poilsiauja žmonės. Jų paskirtis daug platesnė – jos gali sulaikyti vandenį prieš liūtis, išleisti jį esant sausrai, aprūpinti drėkinimo sistemas, o taip pat padėti reguliuoti potvynius. „Tvenkiniai karštą vasarą patraukia žmones poilsiui, bet svarbiausia – jie gali tapti priemone apsaugoti miestus nuo vandens pertekliaus“, – paaiškino V. Vaičiukynas. Kretingos rajone esančios užtvankos niekuo neišsiskiria savo specifika nuo kitų užtvankų Lietuvoje. „Buvo viena užtvanka Kretingos rajone, kuri išsiskyrė savo konstrukciniais sprendimais, bet ją nugriovė. Pagal paskirtį, tai dauguma jų skirta rekreacinėms reikmėms, kitos skirtos drėkinimui, bet jos gali būti puikiai pritaikomos ir potvyniams valdyti“, – kalbėjo specialistas.
Jubiliejiniai mokytojų apdovanojimai
Dvylika statulėlių, dvylika nominacijų, dvylika puokščių – tokius akcentus Kretingos muziejaus Baltojoje salėje 10-ą kartą įvykusiuose geriausių Metų mokytojų apdovanojimuose „Skrendantys ant pašaukimo sparnų“ sudėliojo renginio vedėjas Artūras Ženčius. Dėkojo, kad veda paskui save ir įkvepia A. Ženčius prisipažino atsakingai ruošęsis šiam renginiui, galvojęs, ką pasakyti, nes prieš mokytojus, Kretingos gatvėse dažnai sutinkamus, ir dabar dar jaučiasi kaip mokinys. „Supratau, jeigu ne jūs, ne jūsų pastangos, manęs šioje salėje nebūtų. Pagarba jums. Esat tie, kurie dėl kitų kartais paaukojat savo svajones“, – prieš nuskambant pirmiesiems akordeono, kuriuo kūrinius grojo Andrius Beržonskis, akordams, sakė vedėjas A. Ženčius. Vicemerės Vaidos Jakumienės teigimu, kiekvieną rudenį ateina Mokytojo diena, ir jau, rodos, per 10 metų tiek daug visko šios profesijos žmonėms prilinkėta. „Jūs esat tarsi tylūs sodininkai, kurie augina daigus, jūsų rankos ir žinios – kaip stebuklingas vanduo tiems daigams, o kantrybė suteikia drąsos augti. Jūs esat tarsi tiltų statytojai – dažnai nepastebimi, bet nutiesiantys tiltus tarp „nežinau“ ir „aš galiu“, – kalbėjo vicemerė. Savivaldybės administracijos direktorė Vilma Preibienė, padėkojusi mokytojams, kurie vaikus rūpesčiu apgaubia nuo mažų dienų, užaugina jiems sparnus, linkėjo neprarasti kantrybės ir kuo daugiau šypsotis. Švietimo skyriaus vedėjos Astos Burbienės žodžiais, per 10 metų iš 600 rajono mokyklose dirbančių mokytojų apdovanoti 120. Tai nėra daug, bet jie – patys pačiausi, šviesuoliai tikrąja prasme. „Per įvairias atrankas sudaromos komisijos, būna visaip: patinka nepatinka ir panašiai. O jūs esat ne tik komisijos, bet ir savo bendruomenių atrinkti. Jūs – tie grynuoliai, kurie veda paskui save ir įkvepia“, – į pedagogus kreipėsi vedėja, linkėdama būti stipriems, nepalaužiamiems įvairių pasaulio vėjų, ištikimiems žmogiškosioms vertybėms visą gyvenimą.
Penktadienį Klaipėdos apskrities pareigūnai paminėjo profesinę šventę Angelų sargų – Policijos dieną. Klaipėdoje, aikštėje prie Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios, šurmuliavo šventė vaikams – mažieji čia galėjo susipažinti su policijos technika, ginkluote, ekspertų naudojama įranga, pabendrauti su pareigūnais, stebėti kinologų ir tarnybinių šunų pasirodymus. Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje aukotos šv. Mišios, kolegoms už nuopelnus ir nepriekaištingą tarnybą iškilmingai įteikti medaliai ir padėkos, už aktyvų bendradarbiavimą padėkota ir socialiniams partneriams. Policijos dienos proga įvertinimo sulaukė ir 7 Kretingos rajono policijos komisariato pareigūnai. Antrojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“ apdovanota Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja Daiva Jurkienė, pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“ įteiktas Veiklos skyriaus vyresniajai inspektorei Sandrai Statkauskienei, Reagavimo skyriaus vyresniajam tyrėjui Egidijui Vasiliauskui, antrojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklą „Už nepriekaištingą tarnybą“ gavo Reagavimo skyriaus vyresnysis inspektorius Julius Prušinskas, trečiojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“ įvertintos Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos Loreta Šlakaitienė, Silvija Šilinskė, padėka taip pat įteikta Reagavimo skyriaus tyrėjai Justei Urnikytei. Kretingos rajono policijos komisariato viršininko Algirdo Budgino teigimu, per šventę įvertintas sistemingas šių pareigūnų kokybiškas darbas: „Jie įvertinti už darbų visumą. Jeigu tai Reagavimo skyriaus pareigūnai, tai vertino jų surenkamos informacijos kokybę, kaip geba tausoti inventorių, prižiūri automobilius. Jeigu Veiklos skyriaus – pagal ištiriamų bylų kiekį ir jų kokybę.“ Įvertinimo nusipelniusius pareigūnus pasiūlė jų tiesioginiai viršininkai, tačiau po to juos vertino komisija. „Ji nusprendė, ar pasiūlyti kandidatai iš tikrųjų tinka tam įvertinimui, – paaiškino A. Budginas, pasidžiaugęs savo komisariato pareigūnų darbu. – Iš geriausių išrinkome geriausius. Manau, tokie įvertinimai pareigūnus motyvuoja savo darbą atlikti dar geriau.“
„P. n.“ informacija
Dėl ypač prasto medaus derliaus žada kreiptis į Vyriausybę
Vasaros liūtys nuplovė ne tik duonos augintojų derlių – labai skurdus šiemet yra ir šviežio medaus derlius. Anot šalies ir mūsų krašto bitininkų, dauguma jų tesurinko tik trečdalį vidutinio metų kiekio, o pernykščio medaus atsargos jau parduotos. Lietuvos bitininkų sąjunga kreipėsi į skyrių pirmininkus, siekdama išsiaiškinti realią situaciją, ir ketina imtis iniciatyvos kreiptis į Žemės ūkio ministeriją dėl nuostolių atlyginimo. Turėtų nediskriminuoti bitininkystės „Dėl nepalankių oro sąlygų nukentėjo ne tik žemdirbiai, auginantys grūdines kultūras, bet ir visi žemės ūkio sektoriaus atstovai. Tarp jų – ir bitininkai. Dauguma mūsų nesurinko nė trečdalio to kiekio, kurio gaudavo pastaraisiais metais. Ar Lietuvos bitininkų sąjungai pasiseks prisibelsti į Žemės ūkio ministerijos duris, neaišku, – vis dėlto bitininkystė vis dar neprioritetinė žemės ūkio sritis“, – kalbėjo Kretingos bitininkų draugijos pirmininkas Ričardas Petraitis. Draugijos valdybos narys bičiulis Giedrius Mačernis pasidžiaugė, kad planuojama kreiptis į Žemės ūkio ministeriją: „Gal ir bitininkai, pagaliau bus pastebėti, o ne tik grūdų augintojai, kurie gauna kompensacijas, jei per sausa, per šlapia, šalnos ar potvyniai. Mes, bitininkai, dėl tų pačių priežasčių taip pat nesurenkame medaus, nukenčiame ne tik nuo klimato pokyčių, bet ir nuo žemės ūkių chemizacijos, todėl turime visas teises į nuostolių kompensavimą.“ Vertindamas finansinę rezultatą, bitininkas teigė, kad šie metai yra nuostolingi, nes patirtos išlaidos gerokai viršija bityno sugeneruotas pajamas. „Esant tokiai situacijai, kai bitynai savęs neišlaiko, jų plėtros ar modernizavimo galimybės yra potencialiai neigiamos. Turiu žinių, kad bitynai yra ir bus mažinami, nes tiesiog yra nerentabilūs dėl per žemos bitininkystės produkcijos kainos rinkoje ir per didelių išlaikymo kaštų“, – G. Mačernis pasvarstė, kad, susidarius tokiai situacijai, valstybė privalo padėti bitininkams bent jau išlaikyti esamą bičių šeimų skaičių ir kompensuoti patirtus nuostolius, skirti pakankamą dėmesį kaip ir kitoms žemės ūkio šakoms. „Oficialiai yra viešinama, kad bitininkystė yra itin svarbi žemės ūkio šaka ir mitybinės grandinės dalis, tačiau esant sudėtingoms sąlygoms dėl nepalankių klimato sąlygų ir bičių išlaikymo niuansų, bitininkai paliekami vieni. Tikiuosi, kad situacija bus vertinama atsakingai – nediskriminuojant bitininkystės, kaip žemės ūkio šakos, kuri tiesiogiai generuoja didesnes pajamas kitoms žemės ūkio šakoms, priklausančioms nuo bičių per įvairių žydinčių pasėlių, įskaitant sodus, apdulkinimą“, – įžvalgomis pasidalino Giedrius.
Sendaikčiai krautuvėlėje labiausiai kvepia istorija
Pačiame Salantų miesto centre, „Pakalnutės“ kavinės kaimynystėje, 41-erių Laisvūnė Aleknienė atsidarė „Šeimos sendaikčių krautuvėlę“, ir tapo šio miestelio bendruomenės dalimi. „Žmonės užeina ne tik paieškoti širdžiai mielo daikto, dovanos ar eksponato savo kolekcijai, bet ir pabendrauti. Džiaugiuosi, kad salantiškiai mane, atėjūnę iš sostinės, šiltai priėmė, ir man šiame krašte gyventi labai gera“, – džiaugėsi moteris. Emigracijoje – 15 metų Jos sendaikčių kratuvėlėje – užburiantis įdomybių pasaulis, kuriame – įvairių dešimtmečių daiktai: vazos, skulptūros, indai, buities reikmenys ir įrankiai ir kt. Kilnojant juos, mintimis galima pakeliauti ir po pasaulį – parkeliavę lagaminuose iš Egipto, Indijos, Kipro, Graikijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių kaip mieli prisiminimai, o dabar traukiantys jais besidominčiųjų akis ir papildantys kolekcininkų rinkinius. „Sendaikčiai yra mano pomėgis, tapęs verslu. Seni daiktai man labai patinka, nes jie kvepia istorija. Ir dabar stengiuosi nepraleisti blusturgių, aukcionų. Su šeima 15 metų gyvenome Airijoje: ten man teko dirbti ir vertėja, ir barmene, kaip daugumai jaunų žmonių. Vėliau su vyru Raimondu ėmėmės nuosavo verslo: turguose, aukcionuose įsigydavome sendaikčių ir jais prekiaudavome krautuvėlėje, nes airiai juos labai mėgsta“, – kalbėjo Laisvūnė. Ji gimusi Tauragėje, baigusi anglų filologiją Šiaulių universitete, vėliau ragavusi emigrantės duonos. Tačiau, atviravo ji, visąlaik traukė grįžti į Lietuvą, nes ir sūnus Airijoje nelabai benorėjęs kalbėti lietuviškai. Grįžo į Vilnių, atsidarė nuosavą kavinę, tačiau užėjo karantinas ir viskas, pasak pašnekovės, susidėliojo taip, kaip ir turėjo būti.
|
|
