|
|
|
Patirtis ir jaunas amžius – ne konkurentai
Jei kas nors paklaustų, ar jaunam žmogui sunkiau rasti darbą negu patyrusiam specialistui, ko gero, iš karto negalvodami atsakytumėme „taip“. Juk sklinda istorijos, kad jaunimas ilgai ieško darbo, jam vis skamba priekaištai „nėra darbo patirties“, o jei darbas ir siūlomas – tai tik nekvalifikuotas ir už mažą užmokestį. Ar tikrai taip ir yra iš tiesų?
„Kuprinės“ jaunieji žurnalistai šia tema suorganizavo diskusiją – joje sutiko dalyvauti ir savo mintimis pasidalijo Snieguolė Jandalovienė – Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos profesinio informavimo taško vadovė; Juozas Maksvytis – bendrovės „Terekas“ vadovas; Indrė Vaitiekutytė – Lietuvos darbo biržos Jaunimo darbo centro Klaipėdoje vyriausioji specialistė bei Agnė Mačiukaitė, kuri yra baubliškė, šiuo metu Mykolo Romerio universitete studijuojanti psichologiją. - Agne, ar rinkdamasi studijų kryptį domėjotės tuo, ar vėliau lengva bus gauti darbą?
A. Mačiukaitė:- Dabar esu ketvirtame kurse, tad mokytis beliko pusmetį. Stodama į psichologiją jau žinojau, kad šios profesijos perspektyvos nėra labai šviesios. Bet jaučiau artimųjų palaikymą, o ir pati niekur kitur savęs neįsivaizdavau. Kad galėčiau specializuotis kurioje nors psichologijos srityje, dar turiu baigti magistrą. Tačiau jau turiu šiokios tokios darbo paieškų patirties: prieš du mėnesius draugė pasakė, jog privatus vaikų darželis Vilniuje ieško psichologės. Dar nesu baigusi studijų, tad šiam darželiui pasisiūliau dirbti savanore be užmokesčio. Tačiau, mano laimei, vietoj savanoriavimo darželio vadovybė man pasiūlė darbą. Taigi – nuo rugsėjo dirbsiu. - Išgirdome Agnės istoriją. Ar toks ir yra geriausias jaunų žmonių įsidarbinimo kelias?
I. Vaitiekutytė:- Yra įvairiausių įsidarbinimo būdų. Geriausia vykti į vietą ir tiesiogiai bendrauti su darbdaviu. Tačiau verta vizito laiką su darbdaviu susitarti iš anksto, nes vadovai dažnai būna užsiėmę žmonės, branginantys laiką. Pasyviausias būdas ieškant darbo yra tik išsiųsti CV. Tačiau tuomet reiktų būti aktyviam – paskambinti ir pasiteirauti, ar gautas CV, kokios galimybės įsidarbinti ir t.t. Reikia būti iniciatyviam. Agnės geras pavyzdys – ji pasisiūlė dirbti savanore, o darbdavys jai pasiūlė dirbti už atlyginimą. - Kokiais kriterijais vadovaujasi verslininkai, rinkdamiesi naują darbuotoją? Ar patirtis yra visų svarbiausia?
J. Maksvytis:- Tai priklauso nuo įmonių, kurios yra labai skirtingos. Mūsų įmonėje naujais darbuotojais rūpinasi personalo vadovė, kuri pretendentus kviečiasi į pokalbius dėl darbo. Tačiau labai svarbu, kad žmogus būtų atkaklus ir rodytų iniciatyvą. Žinau atvejį, kai didelėje įmonėje mergina dirbo sekretore-administratore, tačiau ji buvo labai imli, viskuo domėjosi ir taip kilo karjeros laiptais, kol tapo personalo vadove, vėliau – projektų vadove, o šiandien ji yra jau generalinė direktorė, vadovaujanti 800 žmonių. Dirbdama ši mergina padarydavo daugiau, negu iš jos buvo reikalaujama. Tai yra labai svarbu. Prieš sezono pradžią mes dedame skelbimus, kad reikia darbuotojų fiziniam darbui – butelių pakavimui. Ateina jaunų žmonių, kurie užsidirba, jiems toks darbas patinka, ir lieka pas mus. O kiti ateina ir skundžiasi, kad per sunku, vis kažkas nepatinka. Turime ir darbuotojų, kurie pas mus sugrįžo po to, kai pas mus atliko studijų praktiką. O kiti studentai ateina ir prašo ne darbo praktikos, o tik mano parašo ant dokumentų. Tai koks jis būtų darbuotojas?
I. Vaitiekutytė:- Galiu prisipažinti, kad ir pati gavau darbą po to, kai šioje darbovietėje atlikau studijų praktiką. Tad ne tik išsilavinimas lemia sėkmę ieškant darbo, bet ir asmeninės savybės, lūkesčiai. Lietuvos darbo birža atliko žmonių iki 25 metų apklausą. Joje dalyvavo 5 tūkst. jaunimo. Iš apklausos rezultatų paaiškėjo: jauni labiau linkę ieškotis darbo negu mokytis. Jaunimas, neturintis kvalifikacijos, patirties, darbo ieškosi ilgiau – maždaug pusę metų, o neradę – išvyksta į užsienį. Kodėl šie jauni žmonės neįgijo profesijos? Dėl sunkios materialinės padėties, nes nežinojo, ką rinktis, nesisekė mokytis. Nors 81 proc. respondentų supranta, jog turėdami profesiją susirastų darbą greičiau, bet 63 proc. tingi mokytis norimos specialybės. Būna: ateina jauni asmenys, siūlome jiems mokytis, o jie nenori, nes nepatinka. Kai kurie neturi net pagrindinio išsilavinimo. O paklausa tokia, kad reikia inžinierių, technologų. - Kodėl jaunimas nenori mokytis?
S. Jandalovienė:- Tokiam jaunimui, kuris nenori mokytis, yra viskas blogai: prastos knygos, blogi mokytojai, sunkūs namų darbai ir t.t. Tačiau yra vaikų, kurie žino, ko nori, ir atkakliai siekia savo tikslų, mokosi. Būtų gerai, kad kiekvienas pradėtų rimtai mokytis jau nuo pradinių klasių ir galvotų apie savo ateitį, tikslo siektų eidamas mažais kryptingais žingsniais, išbandytų įvairias sritis ir atrastų savo kelią. O jis gali vesti ne tik į universitetą, nors yra susidariusi visuomenės nuomonė, jog būtina stoti tik ten.
A. Mačiukaitė:- Galiu patvirtinti, kad pažįstu tokių žmonių, kurie baigę universitetus supranta, jog jų pasirinkta specialybė yra ne jų sritis. Ir tada renkasi mokslą kolegijose.
S. Jandalovienė:- Manau, kad vaikams sunku yra rinktis dalykus, baigus 10 klasių – juk dar po 2 metų norai gali pasikeisti. Tad mokydami karjeros planavimo, stengiamės įtraukti visus: vaikus, mokytojus, tėvus. Organizuojame ir dalyvaujame įvairiuose renginiuose, lankome įmones.
J. Maksvytis:- Vaikams Lietuvoje iš tiesų sunku. Užsienyje kitaip – visos specialybės vertinamos vienodai gerai ir viską galima išbandyti jau nuo penktos klasės. Mano draugo du sūnūs išvažiavo į Angliją mokytis – vienas po dešimtos klasės, kitas po aštuntos. Jaunesnysis mėgo krepšinį, sportą, todėl kaip mokymosi dalykus pasirinko menus, psichologiją, o ne tiksliuosius mokslus. Po kiek laiko jam tėvas skambina, klausia, kaip sekasi, o jis atsako, kad yra pas teismo pirmininką Londone, su juo bendrauja. Mokiniai susipažįsta su psichologijos mokslu, jiems ši profesija pristatoma „gyvai“. Šiuo metu jaunuolis yra režisierius ir „dega“ noru dirbti šį darbą. Jei jis būtų pasilikęs Lietuvoje, ko gero, būtų buvę kitaip.
A. Mačiukaitė:- Darželyje, kuriame dirbsiu, taip pat yra stengiamasi vaiką orientuoti į būsimą karjerą. Ten vadovaujamasi filosofija: kad daktaras netaptų dirigentu, o dirigentas – daktaru. Tačiau tai nereiškia, kad laisvalaikiu daktaras negali diriguoti. - Kokių specialistų dabar labiausiai reikia?
I. Vaitiekutytė: - Šiuo metu: IT specialistų, biotechnologų, inžinierių, nanotechnologų. Nekinta stojančiųjų į socialinius mokslus skaičius, nors tokių specialistų jau yra daug. Medicina - labai perspektyvus mokslas.
J. Maksvytis:- Galiu patvirtinti, kad pasigendame IT specialistų, inžinierių. Nes atsirado daug įmonių iš užsienio, kurios „nusiurbė“ visus geriausius specialistus. Jei netrūktų specialistų, savo projektus galėtume vykdyti kur kas greičiau ir didesne apimtimi.
A. Mačiukaitė:- Turiu pažįstamų, kurie dar nėra baigę studijų, tačiau moka programuoti. Ir jie dėl darbo neturi problemų. Tai priklauso nuo žmogaus pašaukimo. Tie, kuriuos įsivaizduoju kaip gerus specialistus, nesėdi vietoje ir nedejuoja. - O kaip nepilnamečių įdarbinimas?
- I. Vaitiekutytė:- Šiais metais rengtoje apklausoje 150 verslininkų atsakė, kad planuoja priimti žmonių sezoniniams darbams, iš jų – 18 proc. nepilnamečius moksleivius. Priežastys suprantamos: apribotas darbo ir poilsio režimas, tad nepilnametį įdarbinti yra nepatogu. Dažniausiai darbdaviai nepilnamečius įdarbina pagalbiniams darbams: remonto srityje, ūkyje, išnešioti skrajutes, aptarnavimo srityje.
Laura SAUDARGAITĖ ir Sandra URBONAITĖ
"P. n." akademijos narės
|
|
